Sugrįžtame į šią vietą ne tik todėl, kad esame kviečiami šio iškilaus žmogaus, susiburiame čia, nes mus telkia bendras Tautos ir valstybės likimas, sieja bendri išgyvenimai ir atmintis, bet dar svarbiau – jaučiame, kad Romualdo Ozolo pradėti darbai dar nebaigti.
Aš, kaip jaunosios kartos atstovas dėkoju likimui už galimybę pažinti išskirtinių Sąjūdžio žmonių, tarp kurių buvo ir Romualdas Ozolas. Žmogus, kurio jaunatviško užsidegimo ir tvirto savo idealų gynimo galėjo pasimokyti daugelis mano kolegų, dar svarbiau – pasisemti tikro ir nesuvaidinto patriotiškumo.
Tačiau skaudina ir neramina mano kartos žmonės, kuriuos pasiglemžė juodžiausia netiesa. Netiesa – kurią būtina įvardinti, netiesa, kuri visomis galimomis pastangomis trynė šio žmogaus svarbą Lietuvai.
Tiesą sakant, galėčiau ir patylėti, jei nemanyčiau, kad tyla ir toliau naikins mano kartą, naikins Lietuvą, dėl kurios kovojo Romualdas Ozolas.
Tiesą sakant, galėčiau ir patylėti, jei nemanyčiau, kad tyla ir toliau naikins mano kartą, naikins Lietuvą, dėl kurios kovojo Romualdas Ozolas.
Tačiau esu įsitikinęs, kad kiekvienas doras žmogus sau ir savo šaliai turi pareigą naikinti jaunajai kartai diegiamus mitus.
Tenka ginti tikrovę, kuriai naikinti raudonojo teroro vykdytojai buvo metę gausias karių divizijas ir išdavikų pulkus. Tikrovę, kurią, prisidengiant nuomonių įvairove, pakeitė netiesa ir sovietmetį populiarūs propagandos metodai.
Nelaisvė laisvėje – taip įvardinčiau šiuolaikinę mus supančią aplinką – kuomet teisingumas ir tiesa tapo atgyvena, pakeista tariamai pažangių nuomonių įvairove.
Tokiomis visuotinės abejonės sąlygomis šiandien tenka klausti: kas yra Lietuva? Ar Lietuva LDK, ar tai Basanavičiaus palikimas, galbūt tai tik buferinė zona tarp rytų ir vakarų, galų gale ar Lietuva tautinė valstybė, ar naujas multikultūrinis pasaulio piliečių sambūris?
Kitas pamatinis klausimas – kuo turime grįsti šios valstybės gyvenimą? Ar Lietuvos pamatas turėtų išlikti krikščioniškumas ir tautiškumas, ar tai visgi naujosios abstrakčios „atviros visuomenės“ vertybės? Šiandienos reliatyvizmo iššūkis verčia nuolat apie tai mąstyti.
Romualdas Ozolas turėjo atsakymus. Jis aiškiai suprato, kas yra ir kuriuo keliu turi žengti Lietuva – tai modernios, tautinės valstybės kelias.
Romualdas Ozolas turėjo atsakymus. Jis aiškiai suprato, kas yra ir kuriuo keliu turi žengti Lietuva – tai modernios, tautinės valstybės kelias.
Laisvų, patriotinę ir tautinę sąmonę turinčių žmonių Lietuvos, kuri išties laisva kurti save, nebijo turėti tvirtą poziciją ir nekeliaklupsčiauja prieš rytų ir vakarų galios centrus. Valstybė, kurioje piliečiai sprendžia patys ir nelaukia, kol už ją nuspręs kiti.
Daugeliui šis atviras ir aštrus požiūris buvo nepriimtinas asmeniškai ir ypač nepatogus politiškai. Kuriamai tvarkai, kurioje turėjo nelikti tautinės valstybės principų ir visiems privalomų moralės normų, pats jas skelbiančio žmogaus pavyzdys buvo didelė kliūtis ypač jaunimo sąmonėse ugdant antivalstybinį mąstymą.
Dėl šio savo išskirtinio požiūrio ir gebėjimo matyti plačiau – daugelio jaunų, politiškai aktyvių žmonių akyse jis buvo tikslingai ir nuosekliai paverstas juokdariu, nuolat iškraipomas ir neretai netgi žeminamas.
Tuometis jaunųjų konservatorių jaunimas vyresniųjų partijos autoritetų buvo paverstas šio bei kitų iškilių Sąjūdžio asmenų juodintojais. Jaunieji „lyderiai“ iš tiesų nepraleisdavo progos tyčiotis, klijuodami įvairias pašaipias ir niekinančias etiketes.
Štai dabartinis Vilniaus tarybos narys, buvęs jaunųjų konservatorių pirmininkas, prieš porą metų viešai apie Romualdą Ozolą klausė, ar ir kodėl reikia gerbti signatarą, kurio galvoje esą „vietoje smegenų nešiojamas Žygaičių ir Garliavos bezdalų mišinys“.
Cituoju tai sąmoningai – iki šiol daug vyresnių žmonių nežino, kokį lygį buvo pasiekusios tariamai pilietiško jaunimo patyčios socialiniuose tinkluose. „Jaunas – tai kvailas“, galbūt pasakytų vyresnieji, tačiau į tokias tariamai vaikiškas akcijas pro pirštus žvelgė ir visa partijos vadovybė.
Kad tai nebuvo tik vaikiškos patyčios, atskleidžia konservatorių jaunimui įtaką iki šiol turinčio Naujojo „Židinio-Aidų“ laikysena Romualdo Ozolo ir jo bendraminčių atžvilgiu.
Simptomiška šiuo požiūriu buvo prieš keletą metų „Naujajame Židinyje-Aiduose“ pasirodžiusi bei slapyvardžiu pasirašyta publikacija, kurioje Romualdas Ozolas ir ne vienas čia esantis Sąjūdžio aktyvistas vadinti „eks Sąjūdžio žvaigždėmis“, kurių pastangos siekti valstybės atsinaujinimo pramintos tiesiog seniai prarasto populiarumo vaikymųsi.
Tame, o ir kituose „Naujojo Židinio“ straipsniuose Romualdas Ozolas ir kiti tautinės valstybės idėjos neišdavę sąjūdiečiai buvo be jokių skrupulų marginalizuojami – nurašant jų mintis „radikaliajai dešinei“ sąmoningai klijuojama radikalumo etiketė.
Žinoma, galimi nuomonių nesutarimai, tačiau tokia demagogiška, klišinėmis etiketėmis, o ne faktais paremta retorika nė iš tolo neprimena tikrų akademinių diskusijų. Priešingai, tai buvo bandymai įtikinti jaunąją kartą, kad tokiais žmonėmis visuomenė neturėtų pasitikėti, kad jų mąstymas pavojingas. Peršasi mintis, kad lygiai taip pat pavojingas, kaip ir savarankiška ir nepriklausoma Lietuva.
Kodėl laisva Lietuva, dėl kurios kovojo Sąjūdis, nebegeba toleruoti savo pačios kovotojo, kodėl Romualdo Ozolo mintys kažkam taip trukdo?
Bet kodėl laisva Lietuva, dėl kurios kovojo Sąjūdis, nebegeba toleruoti savo pačios kovotojo, kodėl Romualdo Ozolo mintys kažkam taip trukdo?
Žmonės kaip Romualdas Ozolas savo aštriu politiniu mąstymu ir realybės suvokimu buvo pavojingi ir nepatogūs pirmiausiai taip vadinamai „nuosaikiai politinei dešinei“, kurios ydas ir klaidas Romualdas Ozolas nuolatos atskleisdavo vien savo buvimu ir pasisakymais.
Lygiai kaip ir Manto Adomėno kalbos apie tariamai Vladimirui Putinui tarnaujančius „naudingus idiotus dešinėje“, visas puolimas prieš Romualdą Ozolą turėjo vieną tikslą. Tas tikslas buvo sunaikinti jį kaip mąstymo alternatyvą, sukelti baimę, atstumti nuo jo idėjų potencialius pasekėjus, palikti Romualdo Ozolo Lietuvos viziją be šalininkų ir perspektyvos.
Šios Romualdo Ozolo juodinimo kampanijos tikslinė auditorija pastarąjį dešimtmetį buvo būtent akademinis jaunimas – istorijos, filosofijos, politikos mokslų studentai. Kova už išsilaisvinimą vis dar tęsiasi, tačiau ne mitinguose ir Sąjūdžio suvažiavimuose, bet jaunų žmonių protuose.
Norėję ir išdrįsę neiti paskui minią, pamėgino su Romualdu Ozolu susipažinti betarpiškai. Šmeižto jūroje tokių žmonių nebuvo daug. „Pro Patria“ judėjimas, kuriam priklausau, buvo vienas iš tų nedaugelio išdrįsusių.
Pastaruosius trejus metus teko kartu su Romualdu Ozolu organizuoti mitingus už lietuvių kalbą, akcijas už istorinės atminties išsaugojimą, rengti diskusijas ir konferencijas, švęsti valstybės šventes, paskutinį kartą – Baltijos kelio 25-metį. Tačiau kolegoms iš „Pro Patria“ teko ir karti patirtis liudyti valstybės gėdą stebint Romualdo Ozolo ir kitų Sąjūdžio kūrėjų teismus 2012 metais.
Tie, kas norėjo ir išdrįso, pamatė visai kitokį nei mituose piešiamą Romualdą Ozolą. Ne piktą ir užsidariusį filosofinėse iliuzijose. Priešingai, matėme jį besišypsantį, juokaujantį, šiltą, tačiau svarbiausia, mąstantį Lietuvos tikrovę be saviapgaulės ir su nuoširdžiausiu rūpesčiu.
Nedaug kas Lietuvoje turėjo taiklesnę politinę įžvalgą, nedaug kas taip drąsiai ir nebijodamas „politkorektiškumo“ sargybinių tą tiesą apie Lietuvą sakydavo garsiai.
Nedaug kas Lietuvoje turėjo taiklesnę politinę įžvalgą, nedaug kas taip drąsiai ir nebijodamas „politkorektiškumo“ sargybinių tą tiesą apie Lietuvą sakydavo garsiai.
To nepatyrusį žmogų neišvengiamai stebina ryžtas ir valia, kartą savo rankomis atkurtą Lietuvą matyti einant klystkeliais – nusisukant, tačiau vis tiek iki paskutinės dienos rūpintis ir tiesti jai ranką. Iš Romualdo Ozolo šito nebuvo įmanoma atimti.
Šiandien dažnai girdime, kad naujoji karta kurs naują, geresnę Lietuvą. Reikės stipriai pasistengti, kad ši viltis taptų realybe mąstymo nelaisvės ir nuolatinio puolimo prieš nacionalinę valstybę bei jos kūrėjus sąlygomis.
Todėl šiandien privalome kalbėti apie tai, ką apgynėme ir išsaugojome, ir apie tai, už ką taip stipriai kovojo Romualdas Ozolas – laisvų, tautinę sąmonę turinčių ir objektyvią moralės tiesą pripažįstančių žmonių Lietuvą. Pažintis su šiuo žmogumi, kurį norisi ir galima vadinti Kovo 11-osios Lietuvos tėvu, buvo trumpa ir pavėluota, bet nepaprastai įkvepianti ir jam išėjus stovėti nacionalinės valstybės ir moralės tiesos gynėjų gretose.
Tegu ši diena stiprina mūsų viltį. Tikiu, kad galime galutinai įveikti ne tik skleidžiamą propagandą ir žalingą praeities palikimą, bet ir supratę Romualdo Ozolo nuogastavimus, susitelkę kurti tvirtą ir patriotišką visų mūsų Lietuvą. Lenkiuosi prieš šio žmogaus ir Sąjūdžio darbus ir tikiu, kad jo palikimas dar bus prikeltas gyvenimui.
Ši Luko Griniaus kalba sakyta Romualdui Ozolui atminti skirtoje konferencijoje 2015 m. gegužės 8 dieną
