Per 1020 dienų (tiek laiko praėjo nuo įžymiojo referendumo) nesugebėta rasti tokio sprendimo, kurį remtų didžioji dalis parlamentarų, net nekalbant apie visuomenę.
Jungtinės Karalystės dienraščio „The Telegraph“ užsakymu atliktoje apklausoje, kurioje klausta koks Brexit‘o variantas būtų tinkamiausias asmeniškai, buvo pateikti 6 galimi atsakymai. Visi surinko tarp 32 % ir 40 %. Populiariausias atsakymas buvo atšaukti išstojimo procedūrą ir likti ES sudėtyje.
Taip, tai yra paprasčiausia apklausa ir kiekvienos apklausos rezultatai yra skirtingi bei priklauso nuo daugybės dedamųjų dalių. Tačiau verta pažymėti, jog „The Telegraph“ yra centro dešinės pakraipos dienraštis, asocijuojamas su Konservatorių partija, o būtent joje Brexit‘o idėja susilaukia didelio palaikymo, ypatingai po to, kai Jungtinės Karalystės nepriklausomybės partija (UKIP) pasitraukė iš svarbesnių politinių žaidėjų sąrašo.
Panašias tendencijas matome ir Bendruomenių rūmuose. Balandžio pirmą dieną vykę indikatyvūs balsavimai dėl alternatyvų premjerės Theresos May suderėtai išstojimai sutarčiai palaikymo nesulaukė – trys variantai buvo atmesti 3, 12 ir 21 balsų persvara, o ketvirtasis – 101, tačiau didelė dalis parlamentarų balsuojant susilaikė.
Situacija nekinta jau keletą mėnesių, nuo pat pirmojo balsavimo dėl išstojimo sutarties, kai ši buvo atmesta 230 balsų – didžiausias Jungtinės Karalystės vyriausybės pralaimėjimas per visą istoriją. Yra aiškūs tik du dalykai: niekas nenori išstoti be susitarimo ir niekas nenori išstoti su Th. May sutartimi.
Opozicinė leiboristų frakcija nori, kad, palikus ES, Jungtinė Karalystė liktų glaudžiai susijusi su Sąjunga ir siekia karalystės išlikimo muitų sąjungoje bei būti arti bendros rinkos, o tam aktyviai priešinasi ir vyriausybė, ir tie leiboristų nariai, kurie nenori palikti ES arba pasisako už antrąjį referendumą.
Padėtis yra labai kebli ir įneša sumaišties ne tik į Jungtinės Karalystės gyvenimą, bet ir į visų ES valstybių narių politines darbotvarkes. Vakar vykęs Europos Vadovų Tarybos posėdis buvo išskirtinis – skirtas tik Brexit‘ui. Jo metu ES lyderiai nusprendė pratęsti išstojimo laikotarpį iki spalio 31 d., peržiūrint situaciją birželio pabaigoje. Šį pasiūlymą Th. May priėmė.
Verta paminėti, jog Prancūzijos prezidentas Emmanuel Macron buvo radikaliausias iš visų ir siekė itin trumpo išstojimo laikotarpio pratęsimo – tik iki gegužės galo. Susidarė paradoksali situacija, nes jei įvyktų no-deal Brexit, Prancūzija būtų viena iš labiausiai nukentėjusių valstybių, tačiau prancūzų piliečių spaudimas įpareigojo E. Macron‘ą laikytis kietos pozicijos. Ir jis, panašu, pasiekė pergalę, nes absoliuti dauguma ES valstybių vadovų pasisakė už pratęsimą bent iki metų galo.
Jei Bendruomenių rūmai neratifikuos susitarimo iki gegužės 22 dienos, Jungtinė Karalystė turės dalyvauti Europos Parlamento rinkimuose. Ši situacija sukeltų nemažai problemų ir Europos Parlamente, ir visos Sąjungos veikloje, bet taip pat – dar didesnę krizę pačioje Jungtinėje Karalystėje. Aršiausiai už išstojimą pasisakantys konservatoriai tikrai „kels bangas“ ir apie ramų gyvenimą premjerei liks tik pasvajoti. O tikimybė, jog išstojimo sutartis bus priimta – minimali, tris kartus to padaryti nesugebėta.
Tokiu atveju vienintelis kelias, kuris galėtų išvesti šalį iš aklavietės, yra išankstiniai rinkimai. 2017 metų Konservatorių rinkimų programoje aiškiai įrašyta, jog, palikdama ES, Jungtinė Karalystė palieka ir bendrą rinką, ir muitų sąjungą. Kaip jau minėjau, visiškai priešingų tikslų šiais aspektais siekia opoziciniai leiboristai. Mažai tikėtina, kad Th. May sumanys sulaužyti savo rinkimų pažadus ir visiškai sužlugdyti partiją, kuri ir taip yra fragmentuota, o jei premjerei tokia mintis ir kiltų, to jai padaryti neleis aršiausi Brexit‘o proponentai jos partijoje, kurie jau dabar siekia jos atsistatydinimo.
O apklausos valdantiesiems nieko gero nežada, geriausiu atveju žengiama koja kojon su leiboristais, o blogiausiu – valdžia prarandama. Bet įsitikinę, kad apklausos meluoja (prieš 2017 metų rinkimus konservatoriai buvo ženklūs lyderiai apklausose, tačiau po rinkimų jų frakcija netgi sumažėjo ir reikėjo formuoti koaliciją) jie gali pasiryžti tokiam žingsniui.
Ir būtent todėl Jungtinė Karalystė nuo Europos nenutols. Prieš 2016 metų referendumą britai buvo patikėję, kad jie Europai yra reikalingi labiau, nei ši jiems, o kur dar melagingos žinios, skleistos kampanijos metu (pavyzdžiui: Jungtinė Karalystė kiekvieną savaitę ES sumoka 350 milijonų eurų ir išstojus būtų galima šiuos pinigus skirti Nacionalinei sveikatos tarnybai), bei teisiniai pažeidimai (Vote Leave pripažinta kalta pažeidusi kampanijos finansavimo taisykles ir peržengusi leidžiamas ribas).
Žinoma teigti, jog be ES Jungtinei Karalystei gresia visiška pražūtis, negalima, tačiau jog toks scenarijus neigiamai paveiktų beveik visus jos gyvenimo aspektus yra akivaizdu. Ir gyventojai tai supranta – ko vertas kovo pabaigoje įvykęs mitingas prieš Brexit‘ą, pritraukęs milijoną žmonių ar peticija nutraukti išstojimo procedūrą, kurią pasirašė virš 6 milijonų žmonių.
Šie įvykiai leidžia spėti, jog ir įvykus išankstiniams rinkimams, parlamento daugumą sudarys žmonės, kurie nori likti ES arba nori išstoti, bet likti artimai susaistyti.
Tad taip, išstojimo be susitarimo grėsmė išlieka didelė, nors ir nukelta į metų pabaigą. Tačiau tokia epopėjos baigtis nėra planuojama ar pageidautina, tai greičiau įvyktų, kad ir kaip juokingai skamba, „netyčia“. Jungtinė Karalystė pasižymi euroskeptiškumu, tačiau ne tokiu mastu, kaip mes įpratę manyti.
Lukas Vaigauskas yra LSDP narys.
