Umberto Masi: Lūžio metai – apie plevėsuojančias vėliavas JAV ir kitur

Tai nebuvo įprastai mums visiems žinoma žvaigždėmis nusėta JAV vėliava – tai buvo vėliava, ant kurios vietoje penkiasdešimties valstijų atspindinčių žvaigždučių puikavosi D.Trumpo vardas. Tokio pobūdžio vėliavas turėjo nemaža dalis Kapitolijų šturmavusių asmenų. Tarp žmonių, puolusių į JAV demokratijos šventovę ginti savo mylimo ir garbinamo lyderio, kuris žadėjo padaryti Ameriką didžia, plevėsavo ne tik minėtoji jau praktiškai prekės ženklu tapusia vėliava, bet ir Konfederatų, Pilietiniame kare nuo JAV atsiskyrusių šalių ir sukilusių prieš federalinę valdžią dėl savo valstijų teisių.

Tiesa, čia dažnai kraštutinės dešinės atstovų argumentas ir nukertamas jam nepasibaigus – teisių išlaikyti vergiją savo valstijose. Sakysite, kad vakarykštė karnavalo mugė Kongrese yra natūrali  chaotiškos 45-osios JAV administracijos baigtis? Galbūt. Nepaisant to, ar tikrai galime vienareikšmiškai sutikti su faktu, kad visa tai – tik išeinančiojo JAV prezidento nuopelnas? Nors būtų galima sakyti, kad jis ir buvo viso šio pūlinio sprogimą paskatinęs simptomas, kurio kulminacija buvo avantiūristiška tautos gynėjų operacija Kongrese, pamestume didelę dalį viso plataus konteksto, kuriame vyksta šie žemę drebinantys įvykiai.

Ar tikrai galime vienareikšmiškai sutikti su faktu, kad visa tai – tik išeinančiojo JAV prezidento nuopelnas?

 E.M.Remarque'o kūrinyje „Juodasis obeliskas“ pristatoma Veimaro respublika po Pirmojo pasaulinio karo. Valstybė yra slegiama didžiulių reparacijų, dėl kurių buvo susitarta po Versalio taikos konferencijos.  Dėl tos priežasties, be įprastų karo nešamų negandų ir nelaimių,  valstybės piliečiams kyla didžiulių finansinių problemų, susijusių su sparčiai kintančio dolerio kurso valstybės aparatui keliamais iššūkiais.

Viename miestelyje, kuriame statomas paminklas žuvusiems, negrįžusiems iš karo, veikia Veteranų sąjunga. Ši sąjunga, buvusi pacifistine Didžiojo karo pabaigos išvakarėse, kuriai vadovauja buvęs karo veteranas Volkenšteinas, tampa karinga ir ugninga terpe, kur jauni asmenys, klausydamiesi Volkenšteino kalbų apie tai, kaip didingoji Vokietijos kariuomenė nė karto nepralaimėjo mūšio, kaip valstybėje atsirado priešų, kurie ir tik laukė akimirkos, kada šie galės suvaryti savo ilgus peilius jiems į nugarą, kad artėja metas grąžinti Vokietijos kariuomenei didybę, yra įkvepiami šių idealų, kurie, atrodo, neseniai buvo visus išsekinę iki išprotėjimo.

Po paminklo atidengimo ceremonijos, po sąjungos pobūvio užeigoje, dalis šių itin patriotiškai ir tautos laisvę ginančių jaunuolių nusprendžia pamokyti stalių, kurio dirbtuvėse ir namuose pro langą kabo Veimaro respublikos vėliava – pažeminimas tikriems vokiečiams. Jaunuoliai, nepaskaičiavę savo jaunatviško entuziazmo ir nacionalistinio idealo įkvėpti, kiek persistengia. Taip užgęsta staliaus, tikėjusio respublikos vertybėmis, gyvybė.

Ši trumpa ištrauka iš Remarque'o kūrinio ganėtinai aiškiai iliustruoja, kaip tokie minties spąstai nėra tik šių dienų bėda, bet mus persekioja nuolatos, tik jų forma ir išraiška kintanti. Jungtinėse Amerikos Valstijose, 2016 metų kampanijos metu, pagrindinis lozungas ir mintis, it iš griausmingo garsiakalbio dėl savo keistumo ir niekados nematyto atžagarumo, per visas įmanomas televizijas – liberalias, konservatyvias, kraštutinės kairės, kraštutinės kairės kanalus – skelbė vieną nenuginčijamą tiesą: JAV yra susilpnėjusi.

Šiai reikia sugrąžinti jos buvusią didybę, kad kitos šalys pasaulyje suprastų, kad JAV negalima išnaudoti. Piliečiai 2016 metais, po, matyt, purviniausios kampanijos istorijoje, išrinko Respublikonų partijos atstovą. Ištisus ketverius metus mes galėjome stebėti ir susiėmę už galvų klausti: kaip tai galėjo nutikti tokioje valstybėje, kaip JAV? Iš 350 milijonų piliečių išsirinkti būtent šį? Juk tai yra nesuvokiama!

Šiai reikia sugrąžinti jos buvusią didybę, kad kitos šalys pasaulyje suprastų, kad JAV negalima išnaudoti.

Ar piliečiai, gyvenantys švytinčios kalvos viršūnėje, pamišę? Tokius ir panašius klausimus apie šį fenomeną galėjo išgirsti, manau, daugelis savo šeimose tiek Lietuvoje, tiek kitur Europoje ir pasaulyje. Įprasta yra sakyti, kad rinkėjai yra kalti. Kad būtent kandidatė, oponavusi rinkimų nugalėtojui, Demokratų partijos atstovė H.Clinton buvo tokia prasta kandidatė, kad buvo akivaizdu, kad toks šoumenas, kaip Didžiosios Senosios Partijos (GOP, Grand Old Party) atstovas, meistriškai įvaldęs žodžio ir manipuliacijos meną dėl savo ilgametės patirties versle, sugebės nurungti ją.

Tik gudrūs esame visi šiuos politologinius pastebėjimus vardinti jau po rinkimų, kai visas pasaulis buvo šokiruotas. Ir ilgą laiką negalėjo atgauti amo. Vienas pagrindinių akcentų, kuriais vadovavosi šis kandidatas – imigrantų ir užsieniečių demonizavimas.

Vėlgi galime pastebėti paradoksą, kad kuriamas ir įsivaizduojamas priešas yra apipintas galybės mitų, jis atstovauja ir nenugalimą ir nežinomą jėgą, kuri apvers žinomą pasaulį aukštyn kojomis, tačiau tuo pat metu ta mitinė būtybė yra ir silpna, negalinti ir nenorinti prisidėti prie JAV valstybės gerovės kūrimo, o norinti tik pasipelnyti iš šios valstybės socialinės apsaugos sistemos, kuri yra tokia nuostabi, kad iki šiol apie 30 milijonų gyventojų neturi sveikatos apsaugos draudimo.

Tai, ką reprezentuoja D.Trumpas, jau seniai yra tapę ne tik šnabždesiais siauruose ratuose, bet ir oficialia, JAV prezidento savo pasisakymuose įtvirtintą vienos iš pagrindinių dviejų JAV partijų platformos pozicija, dėl kurios, būtų galima sakyti, nemažai rinkėjų ir rinkosi Trumpą.

Ši pozicija patyliukais nuo pat XX a. pabaigos pradėjo populiarėti Respublikonų partijos gretose – tą prasmingai ir taikliai prieš ketverius metus jau buvo aprašęs L.Donskis, prieš ketverius metus parašytame ir pranašiškame tekste apie D.Trumpo politinį portretą – jame apibrėžęs ir paminėjęs, kad tokie politikai, kaip N.Gingrichas, S.Palin, kurios pasirinkimą į viceprezidentus buvęs, tikriausiai, paskutinysis tvirtas it uola ir sąžiningasis, tikrai valstybiškasis respublikonas J.McCainas, palaikė didžiausia savo karjeros klaida, paklojo pamatą D.Trumpo iškilimui.

Greitų atsakymų paieška, simplifikuota politinė retorika, nubrėžianti ir padalijanti pasaulį į aiškias ribas – mus, draugus, sąjungininkus  ir juos, priešus, su kuriais reikia kovoti įvairiausiomis galimybėmis. Juodai baltas pasaulis. Net ir melas, kad Obama yra gimęs Kenijoje, QAnon ir kitų sąmokslo teorijų palaikymas yra tinkamas būdas išreikšti savo įsitikinimus, kartais nesibodint sumenkinti savo idėjinio priešo.

Net ir melas, kad Obama yra gimęs Kenijoje, QAnon ir kitų sąmokslo teorijų palaikymas yra tinkamas būdas išreikšti savo įsitikinimus, kartais nesibodint sumenkinti savo idėjinio priešo.

Visuomenėje, kurioje iš tiesų egzistuoja didžiulė nelygybė tarp įvairių visuomenės grupių, yra opiatų epidemija, turtingieji vis kraunasi pelną, o tie, kurie dirbo darbus pramonės sektoriuje, praranda tuos darbus robotizacijai arba darbų iškeldinimui į kitas, užsienio šalis, kur produkcijos kaštai daug mažesni, negu JAV, kurioje turima problemų su rasine lygybe, nenuostabu, kad bus bandoma ieškoti tvirtos atramos, į kurią būtų galima atsiremti. Ką jau kalbėti apie patį faktą, kad vienos konkrečios grupės atstovai yra linkę užsidaryti savo informaciniame burbule ir dieną naktį peikti savo idėjinius oponentus, kurie ilgainiui tampa egzistenciniais priešais.

Užsidarius savo burbuluose, kurių atsiradimą sąlygoja ir dabartinių socialinių medijų algoritmai ir jų pačių veikimo principai. Tada, net ir sakant, kad esi tvarkos ir teisės (Law and Order) partija, kad Trumpo palaikytojai TIKRAI neprotestuotų ir nesielgtų taip, kaip BLM protestuotojai, kėlę riaušes, jie taikiai priimtų rinkimų rezultatus ir susitaikytų su hipotetiniu pralaimėjimu.

Dviveidiškumas tampa natūralia politikos kasdienybe, kai manoma, kad  bet koks oponento argumentas negali būti teisingas net per nago juodymą, ir kai esi priverstas vykdyti logine ekvilibristiką, kad išaiškintum, kad iš tiesų tai čia būtent Demokratų partija suorganizavo riaušes, mat Kongresas jau dvi valandas ramiai dirbo ir jau tuoj, tuoj būtų pradėjęs nagrinėti sąmokslo ir rinkimų klastojimo įrodymus. 

J.Bideno išrinkimas ir 45-osios JAV prezidento administracijos perėjimas į 46-osios rankas bus itin chaotiškas ir, iš vakarykščių akcijų, panašu, kad ir ne pats taikiausias.  Tą, veikiausiai, buvo galima nuspėti per 2020 metų kampanijos eigoje, kuri savo charakteriu ir dvasia buvo net šlykštesnė ir bjauresnė už prieš tai vykusiųjų rinkimų maratoną. Nors ir buvo didžiulis tikėjimas, kad užvertus 2020 metų kalendoriaus paskutinįjį lapą viskas pasibaigs ir sugrįšime į normalybę, šių dienų įvykiai atrodo lyg annus horribilis 2020 tąsa.

Jau dabar galima daryti prielaidą, kad jo rėmėjai jį vertina kaip galutinį laisvės ir tiesos bastioną JAV, o šis, nieko nelaukdamas paskyroje, kurioje it nuo pakylos, kaip vienas prieš tai mums žinomas veikėjas, formavo savo tautos gelbėtojo portretą ir atvaizdą visuomenės akyse. Paskutinieji įrašai buvo ne tik dviprasmiški, bet ir akivaizdžiai skirti kurstyti neapykantą ir toliau siųsti keistas žinutes savo rėmėjams – pavyzdžiui, kad rinkimai buvo laimėti „į vienus vartus“, tačiau kita puse, ir ji ta pati puikiai žino, viską suklastojo ir rinkimus pavogė iš visų rinkėjų ir piliečių panosės.

Kvietė žmones būti taikiais, eiti namo, tačiau tuo pat metu ragino nepamiršti šios dienos, kai iš jų buvo atimtas balsas ir pergalė prezidento rinkimuose. O dar dieną prieš skatino visus rinktis priešais Kapitolijų, protestuoti ir daryti spaudimą įstatymų leidėjams, kad šie pakeistų rinkimų rezultatus į palankesnius jau išeinančiajam Ovaliojo kabineto šeimininkui. „Twitter“ administratoriai po šių pareiškimų bemat užblokavo anketą – kitas precedento neturintis žingsnis, siekiantis, kad būtų bent kiek sumažintas galimai papildomą smurtą ir agresiją kurstančių žinučių srautas.

Kvietė žmones būti taikiais, eiti namo, tačiau tuo pat metu ragino nepamiršti šios dienos, kai iš jų buvo atimtas balsas ir pergalė prezidento rinkimuose.

Neturėtume manyti, kad D.Trumpo gėdingai ir asmeninių dorybių, valstybiškumo stokojančios administracijai pasibaigus, problemos ir idėjos, kurias jis reprezentavo, išnyks. Tai būtų pernelyg paprastas atsakymas. 2021-01-06 istorijos knygose nuguls kaip diena, kai JAV, beveik jau 250 metų gyvavusioje demokratijoje, pirmą kartą tokiu būdu pačių piliečių buvo siekta įtvirtinti savo sufabrikuotą tiesą šturmuojant šios šalies įstatymų leidybos šaltinį.

I.Asimovas, vienas žinomiausių mokslinės fantastikos rašytojų,  teigė, kad anti-intelektualizmas buvo nuolatinis siūlas, besivejantis politiniame ir kultūriniame gyvenime, kuris buvo maitinamas netikro įsivaizdavimo, kad demokratija reiškia, kad mano nežinojimas yra tiek pat vertes, tolygus kažkieno žinojimui.

Būtent tai ir, matyt, yra visą vainikuojantis momentas – po šios dienos bet koks balsavimas, bet kokie rinkimai praranda savo neliečiamybę, tikėjimą, kad procedūros yra tinkamos ir teisingos. Tai, kad baigėsi dar vieneri metai nereiškia, kad viskas staiga ims ir pasikeis – matome tai net nepasibaigus pirmajai 2021 metų savaitei.

Būtent tai ir, matyt, yra visą vainikuojantis momentas – po šios dienos bet koks balsavimas, bet kokie rinkimai praranda savo neliečiamybę, tikėjimą, kad procedūros yra tinkamos ir teisingos.

Joe Bideno administracijai teks titaniška užduotis – atstatyti tiltus, kuriuos taip įnirtingai griovė D.Trumpas, kraštutinės dešinės ir kraštutinės kairės atstovai, nematantys tikslo, galimybės susišnekėti ar siekti kompromiso tarpusavyje. Šalyje, kur gyvuoja nepasitikėjimas vienas kitu dėl skirtingų pažiūrų, kur žinios nebetenka prasmės, kompromisas, bendro sutarimo siekis taikaus, konstruktyvaus dialogo būdu yra beprasmiškas.

O dar labiau suprantant, kad ta šalis – JAV, kurioje ilgus metus prasidėdavo daugelis kultūrinių, technologinių ir kitų prasmingų ir reikšmingų kokybinių šuolių žmonijos istorijoje – turime būti budrūs, kad būtent tie principai, kurie leido įsigalėti Asimovo minėtai anti-intelektualizmo atšakai JAV, nepradėtų bujoti ir mūsų šalyje, visoje Europoje. Tiesa, jau mes galime pastebėti, kad ši diagnozė gal kiek pavėluota. Bet dar turime laiko ir galimybių sustabdyti tą beprasmišką melo plitimą, būtent pradedami nuo savęs – siekdami, kad tie žmonės, kurie tiki melu, nebūtų demonizuojami tų, kurie tiki mokslu.

Jeigu tas noras pykti, skelbti piktus atsišaukimus į savo bendraminčius egzistuoja vienoje pusėje, lai jis tebūna. Bet tai negali tapti ir žmonių, kurie gerbia žmogaus teises, visuomenės bendryste, naratyvu. Antraip mūsų visuomenėse tūnančiuose volkenšteinai įgis nuostabią galimybę naikinti tai, kas mums yra svarbiausia ir prasmingiausia – mūsų laisves, mūsų gebėjimą tikėtis nuoširdaus dialogo – o volkenšteinams nėra svarbu, kokiose vėliavose gulės jūsų sūnūs ir dukros.

Jeigu tas noras pykti, skelbti piktus atsišaukimus į savo bendraminčius egzistuoja vienoje pusėje, lai jis tebūna.

Svarbu, kad šie bus pasiryžę guldyti galvas dėl keistų, nepilnai argumentuotų ir iš siauros, asmeninės ir savo tapatybinės grupės naudos prizmės, o tokie lyderiai kaip Trumpas, nė neprisimins tų, kurie nešė jų vėliavą – tik pasakys, kad jūs esate svarbūs ir jis jus labai myli. O gyvybė, tarpusavio santykis, jau bus negrįžtamai sunaikinta. Ir taip byrės tai, dėl ko buvo kovota daugelis karų – kur mūsų senelių, prosenelių ir kitų asmenų nešamos prasmingos vėliavos, siekiančios vienyti, o ne skaldyti ir tokia didele kaina bandyti laimėti dar bent dieną akinančioje galios ir prestižo šviesoje.

Dėl tos priežasties svarbu, kad išlaikytume tą, ką jie mums perdavę ir sugebėtume rasti būdų, kaip išvengti to, ką dabar patiria JAV demokratija. Jeigu Bidenui ir kitiems JAV politikams pavyks rasti būdą, kaip rasti vienybę tokioje fragmentuotoje visuomenėje, galbūt dar yra tikimybė, kad įmanoma tikėtis, kad ateityje tie, kurie kelia savo vėliavą tam, kad gautų naudos sau per kitų žmonių pasiaukojimą ir jų besąlygišką tikėjimą – nuo skaldančių lyderių iki žmonių, tikinančių, kad jų siūlomas būdas apsisaugoti nuo mirtį sėjančio viruso yra vienintelis tinkamiausias būdas, o visų kitų, kaip ir medikų ir mokslininkų siūlomos vakcinos yra sąmokslo sąlygotas melas – nebus tie, dėl kurių yra guldomos galvos ir atimamos gyvybės.

Umberto Masi yra Vilniaus liberalaus jaunimo organizacijos pirmininkas.