Apmaudu, kad viešoje erdvėje viršų ima emocijos, žongliruojama ne argumentais, bet baimėmis ir stereotipais. Lengva ranka sėjamos abejonės, kad bus naikinimas šimtametes tradicijas turintis VU Teisės fakultetas, kad toks susijungimas neįmanomas, nes Lietuvai reikalingos bent dvi teisės mokyklos, galiausiai didžiausia panika keliama dėl galimo darbuotojų atleidimo, o kažkur tarp eilučių dar pasigirsta paniekinančios gaidelės MRU Teisės fakultetui, šio universiteto mokslininkams, kurias darniu choru užtvirtina anoniminiai komentatoriai viename didžiausių Lietuvos portalų.
Klausimas, ar teisininkai bus rengiami tik vienoje ar keliose teisės mokyklose, nėra esminis ir primena norą niekam neužleisti savo mažos smėlio dėžės.
Bet ar toks turėtų būti tvarios konsolidacijos principas? Ar vėl kasdami karo apkasus pasieksime susitarimą? Aukštojo mokslo reformos tikslas – sutelkti stipriausias skirtingų aukštųjų mokyklų pajėgas, o pamatinis – kokybės klausimas. Situacija dviprasmiška, nes iki šiol nėra suformuluoti ir pateikti oficialūs konkretūs kokybės kriterijai pagal kuriuos apie studijų ir mokslo kokybę galėtume kalbėti objektyviai, ir kartu brėžti aiškias aukštųjų mokyklų, atskirų fakultetų integracijos gaires.
Tokių kokybės kriterijų nebuvimas tampa puikia terpe įvairioms spekuliacijoms, kurios pastaruoju metu ypač suaktyvėjo.
Viešoje erdvėje jau porą metų nuosekliai „kalama“, kad socialinių mokslų specialistų, ir ypač teisininkų, darbo rinkai paruošiama per daug. Absolventų įsidarbinimo kriterijus minimas kaip vienas svarbiausių kokybės kriterijų. Karjera.lt duomenimis, ir VU, ir MRU Teisės fakultetų absolventų įsidarbinimo rodikliai yra iškalbingi: 2015 metų duomenimis (2016 m. dar nėra paskelbti), MRU TF absolventų įsidarbinimas siekė 75–77,9 proc., VU – 69,7–70,6 proc.
Nors stojamieji balai į šias aukštąsias mokyklas skiriasi, absoliuti dauguma abiejų aukštųjų mokyklų absolventų dirba teisinį arba su teise susijusį aukštos kvalifikacijos darbą (pvz., valstybės tarnyba, privati teisinė praktika).
Ne paslaptis, kad šių teisės mokyklų absolventai ir sudaro daugumą Lietuvos teismų, advokatūros, prokuratūros darbuotojų.
Kolegijos taip pat deklaruoja, kad ruošia teisininkus. Tačiau pagrindinė problema ta, kad šiuo metu kolegijose teisės studijas baigę jaunuoliai neatitinka kvalifikacinių reikalavimų. Negalėdami dirbti aukštų teisinių žinių reikalaujančių darbų jie susiduria su rimtomis įsidarbinamumo problemomis, nes teisininkais gali dirbti tik aukštąjį universitetinį išsilavinimą įgiję asmenys. Dėl to ir kolegijas baigę jaunuoliai, kurie tikisi dirbti aukštos kvalifikacijos teisininko darbą, vėliau vis tiek turi „persikvalifikuoti“ ir baigti papildomas studijas minėtuose universitetuose arba priversti praverti Darbo biržos duris.
Dar vienas svarbus aukštojo mokslo reformoje kokybės kriterijus – tarptautiškumas ir moksliškumas. Tiesa, teisininkams tarptautiškumas nėra itin artimas, nes kiekvienos valstybės nacionalinė teisė yra specifinė, tačiau jei vienas pagrindinių aukštojo mokslo reformos tikslų – konkurencija tarptautinėje mokslo erdvėje, šio kriterijaus ignoruoti negalima.
Šiandien MRU sėkmingai vykdo šešias tarptautines ir/arba jungtines studijų programas su Prancūzijos ir Ukrainos universitetais, o VU turi vieną teisės studijų programą anglų kalba.
Dar vienas svarbus studijų ir mokslo kokybę atspindintis kriterijus – aukštos kvalifikacijos dėstytojai. Ar Lietuvos Konstitucijos, Lietuvos teisinės valstybės koncepcijos kūrėjai, Aukščiausiojo, Apeliacinio, administracinių teismų teisėjai, didelę praktinę patirtį advokatai, įvairių teisinių institucijų vadovai, dėstantys universitetuose gali prastai išmokyti studentą? Tokie teisės dėstytojai bent jau MRU – dauguma. Nors ne visiems teisininkams patinka, nauji ir, beje, aukščiausi Lietuvoje tarp visų teisės mokyklų reikalavimai konkursiniams dėstytojams, MRU jie įvesti jau nuo 2016 metų. Ir, deja, kol kas tai vienintelė teisės mokykla, taikanti šiuos reikalavimus praktiškai.
Tad Lietuvai tikrai reikia kelių teisės mokyklų, tačiau esminis klausimas, kokio lygio jos bus. Kaip dvi teisės mokyklos gali darniai papildyti viena kitą kurdamos bendrą pridėtinę vertę, o ne isteriškai konkuruodamos tarpusavyje. O dabar šį klausimą užgožia emocingos, tačiau tuštokos kalbos apie teisinės minties plėtros, valstybės funkcionavimo ir valstybės institucijų harmoningos sąveikos užtikrinimą...
Šiuo metu MRU ir VU siūlomi studijų modeliai skiriasi, o abiejų teisės mokyklų konkurencingumą pabrėžia ir programas vertinantys užsienio, ir Lietuvos ekspertai. Klausimas, ar teisininkai bus rengiami tik vienoje ar keliose teisės mokyklose, nėra esminis ir primena norą niekam neužleisti savo mažos smėlio dėžės, kurioje jautiesi saugiausiai ir gali nustatinėti tik sau palankias žaidimo taisykles ir vertinimo kriterijus.
Bet juk svarbiausias tikslas yra bendras – tai visuomenės pasitikėjimas teisine sistema, kurią šiuo metu formuoja ir VU, ir MRU absolventai, ir kuri yra mūsų valstybės pagrindas.
Lyra Jakulevičienė yra Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto dekanė, MRU LAB Žmogaus teisių laboratorijos vadovė.
