Prieš dvejus metus Čekija minėjo diplomatinių santykių su Lietuva, Latvija ir Estija užmezgimo šimtmetį. Ta proga Prahoje priėmiau visų trijų Baltijos šalių parlamentų pirmininkus. Man ir daugeliui mano čekų kolegų tai buvo gera proga apmąstyti Čekijos ir mūsų draugų iš Baltijos šalių santykių prasmę.
Žiauri Rusijos agresija, prasidėjusi likus vos kelioms savaitėms iki susitikimo, buvo ne tik pavojaus signalas, bet ir esminis pokytis. Paradoksalu, tačiau Rusijos agresija paskatino Čekijos ir Baltijos šalių santykių atgaivinimą.
Sunkiais laikais paaiškėja tikri draugai. Estija, Latvija ir Lietuva mus palaikė jau po to, kai buvo susprogdintas GRU agentų sukurtas šaudmenų sandėlis Vrbětice. Reaguodamos į šį išpuolį, 2021 m. Baltijos šalys pirmosios išprašė iš savo teritorijų kelis Rusijos „diplomatus“. Mes savo ruožtu stengiamės atsakyti tuo pačiu - nuo Lietuvos sienos stiprinimo prieš instrumentalizuotą migraciją iki dvišalės ir daugiašalės partnerystės.
Be to, Baltijos šalių lyderių principinga ir aiški pozicija Rusijos grėsmės atžvilgiu ir pavyzdinga parama ukrainiečiams tapo vis labiau pastebima platesnėje Čekijos visuomenėje. Toks požiūris, priešingai nei įprasta, ryškiai kontrastuoja su kai kurių Vidurio Europos lyderių retorika, kurie linkę reliatyvizuoti Rusijos grėsmę, abejoti paramos ukrainiečiams būtinybe, o kartais net tiesiogiai kartoja Rusijos propagandą.
Džiugu, kad pagerėjo Čekijos ir Baltijos šalių santykiai ir geriau suprantame jų svarbą. Tačiau neturime ties tuo sustoti.
Lankausi Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje, kurioms sukanka dvidešimt metų nuo įstojimo į NATO ir ES, kaip ir mano tėvynei, kuri į NATO įstojo tik penkeriais metais anksčiau. Trečiaisiais Rusijos karo metais, kurį eskalavo Europos dalinis nuolaidžiavimas dėl Krymo, mūsų šalys priglaudė daugiausiai žmonių, kuriems reikia prieglobsčio (skaičiuojant pagal vieną gyventoją) ir yra pasirengusios ginti rytinį flangą.
Šiuo požiūriu 2016 m. Varšuvos aukščiausiojo lygio susitikimo metu priimtas sprendimas įsteigti sustiprintą priešakinį buvimą NATO rytiniame flange buvo apvaizdus. Nuo to laiko Baltijos šalyse apsistojo tūkstančiai sąjungininkų karių, įskaitant čekus. Čekų naikintuvai kelis kartus saugojo Baltijos šalių dangų - ir jie pasiryžę tai daryti toliau.
Džiugu, kad pagerėjo Čekijos ir Baltijos šalių santykiai ir geriau suprantame jų svarbą. Tačiau neturime ties tuo sustoti. Turime pereiti nuo abipusės partnerystės prie strateginės lyderystės. Čekai, lietuviai, latviai ir estai jau dabar yra vieni aktyviausių Ukrainos rėmėjų. Čekijos amunicijos iniciatyva, kurią tvirtai remia Lietuva, yra geras pavyzdys, atspindintis mūsų poziciją.
Artimiausiu metu ES, NATO ir valstybėms narėms reikės spręsti sudėtingas problemas ir atsakyti į sudėtingus klausimus. Greta pagalbos Ukrainai nugalėti užpuolikus, taip pat spręsime ES ir NATO plėtros klausimus, formuosime Transatlantinių santykių ateitį arba spręsime anglies dioksido išmetimo mažinimo ir mūsų energetinio saugumo užtikrinimo iššūkius.
Visais šiais klausimais mūsų šalys siekia tų pačių tikslų. Kartu su kitomis panašiai mąstančiomis Europos šalimis turime išnaudoti dabartinį pagreitį ir tiksliau apibrėžti strateginę žemyno kryptį. Esame atsidūrę lemtingame kelyje, todėl turime būti svarbiausia strateginio vadovavimo dalis ir užtikrinti, kad būtų priimti teisingi sprendimai ir kad Europa iš dabartinės krizės išbristų stipresnė nei jos pradžioje.
Praeityje mūsų šalys sumokėjo labai didelę kainą už tai, kad grėsmės buvo ignoruojamos, kai dar buvo įmanoma jas pažaboti. Neturime kartoti tos pačios klaidos.
