Vakarų politinėje kultūroje pirmųjų 100 dienų politinėse pareigose periodo svarba pačiam politikui ir jo komandai yra imperatyvi: daugiau nei trijų mėnesių laikotarpio visiškai užtenka savo brandai bei būsimos darbotvarkės formavimo kompetencijoms, arba politinio mandato legitimacijai, pagrįsti. Ar ministrei pavyks parodyti darbus, nuveiktus per minėtą laikotarpį nežinia – p. Pitrėnienės gilių įžvalgų bei aiškių pasiekimų aukštojo mokslo politikos srityje paieškos kartais it tos adatos šieno kupetoje.
Galima draugiškai pasufleruoti ministrei, kokia tema verta pasidalinti mintimis 100 dienų valdžioje ataskaitos spaudos konferencijoje, būtent – aukštųjų mokyklų vertinimų maratono finišas.
Studijų kokybės vertinimo centro (SKVC) vykdyto Lietuvos aukštųjų mokyklų išorinis veiklos vertinimas, nuveiktų darbų apimties požiūriu, tapo vienu svarbiausių projektų nepriklausomos Lietuvos aukštojo mokslo sistemos istorijoje. Nusivylimui, žiniasklaidos dėmesio 2011-2015 metais įgyvendinta visų 47-ių Lietuvos aukštųjų mokyklų akreditacija sulaukė tik projekto pradžioje per „The Guardian“ dienraščiui būdingo stiliaus skandalą, susijusį su pirminių realiųjų išteklių vertinimo rezultatų pristatymu.
Pradžioje centralizuotas išorinis aukštųjų mokyklų vertinimas turėjo vainikuoti nauju Mokslo ir studijų įstatymu inicijuotą aukštojo mokslo sistemos pertvarką, siekiant aukštųjų mokyklų tinklo optimizacijos bei stabdant studijų kokybės devalvaciją.
Tokiu būdu SKVC vykdyto vertinimo principai ir metodologija rėmėsi Europos aukštojo mokslo erdvės kokybės užtikrinimo nuostatomis ir gairėmis, o neutralizuojant galimus šališkumo kaltinimus ekspertų grupes sudarė Europos ir Šiaurės Amerikos aukštojo mokslo profesionalai. Studijų kokybės užtikrinimas išlieka populiaria aukštojo mokslo politikos tyrimų tema, todėl užuot ginčijęsi dėl atlikto vertinimo metodologijos subtilybių, pažvelkime į kontroversiškiausią 2015 m. vasarą pabaigto projekto rezultatą – Lietuvos aukštojo mokslo kokybės padidžiavimu tapo kolegijos.
Anot išorinio vertinimo autorių, kolegijos, kurių studentai sudaro tik trečdalį visų šalies studentų, o abiturientų minimalūs stojamieji balai valstybės finansuojamoms studijoms net nesiekia perpus mažesnių rezultatų lyginant su universitetais, disponuoja išskirtiniu strateginio valdymo suvokimu bei nepriekaištinga moksline veikla.
Neabejotinai, tik rožėmis klotos aukštojo mokslo sistemos sąlygomis įmanoma pasiekti, kad 19-ai iš 23-jų kolegijų suteikiama maksimali 6 metų akreditacija, o likusioms – atsarginis 3 metų gelbėjimosi ratas. Verta priminti ir tai, kad 12-oje akredituotų kolegijų studijuoja mažiau nei po 1500 studentų.
Nepaisant nuolatinių abiturientų paieškų būtinybės, sunkumų, susijusių su perpus žemesniu akademiniu pirmakursių raštingumu, ir, galop, konkrečios egzistencinės paskirties trūkumo, peršasi vienintelė išvada – Lietuvos kolegijos demonstruoja Europos aukštojo mokslo sistemos lygmens „fenomeną“.
Kita vertus, universitetai, turintys ženkliai išsamesnį išteklių mastą bei veiklos apimtį, nei kolegijos, demonstravo tikroviškesnius rezultatus – ypač neišpildytų vertinimo kriterijų pasiskirstymo atžvilgiu.
Reikia pridurti, kad išorinio vertinimo metu universitetai pasirodė dvigubai prasčiau negu kolegijos: trečdalis neįveikė visų reikalavimų, gaudami tik trejų metų akreditacijas. Kita vertus, universitetai, turintys ženkliai išsamesnį išteklių mastą bei veiklos apimtį, nei kolegijos, demonstravo tikroviškesnius rezultatus – ypač neišpildytų vertinimo kriterijų pasiskirstymo atžvilgiu.
Apibendrinant paminėtas mįslingas projekto išvadas, telieka paklausti ministrės: „Kokias išorinio vertinimo pasekmes įžvelgtumėt aukštojo mokslo kokybės gerinimo atžvilgiu? Ar pritariate, kad iki dešimtmečio pabaigos Lietuvos aukštųjų mokyklų tinklą sudarys 35-40 kolegijų ir universitetų?“.
Nors gali būti, kad 100 dienų veiklos rezultatų pristatymas neužtruks. Kam iki 2016 m. rudens tas beprasmis stresas?
Maksimas Milta yra politikos mokslų magistras, buvęs Europos studentų sąjungos Vykdomojo komiteto narys
