Smarkėjantis disidentų persekiojimas ir didėjanti ideologinė visuomenės kontrolė, totalinio sekimo iniciatyvos, milijono figūrų įkalinimas koncentracijos stovyklose, organų pjaustymas gyviems politiniams oponentams bei uždraustų religinių judėjimų nariams, visų religijų persekiojimas, rengimasis karinei agresijai ir teritorinės pretenzijos į tarptautinius vandenis Pietų Kinijos jūroje, siekis įgyti kolonialistinę kitų, ypač Trečiojo pasaulio, šalių ekonominę ir politinę kontrolę per „Šilko kelio“ iniciatyvą, tarptautinių institucijų užvaldymas, priverčiant jas ignoruoti savo misiją ir dirbti Kinijos režimo naudai, kaip kad Pasaulio sveikatos organizacijos atveju, po privačių kompanijų priedanga vykdomas industrinis špionažas, technologijų vagystės ir agresyvus skverbimasis į strateginius Vakarų objektus bei rinkas, prieš laisvąjį pasaulį vykdomos dezinformacijos kampanijos, kibernetinės atakos, laisvo žodžio bei akademinės laisvės gniaužimas ir už Kinijos ribų, pasinaudojant įtakos institucijomis ir politiniais bei ekonominiais svertais.
Tai sąrašas veiksmų, kuriais Kinija po prezidento Xi Jinpingo atėjimo į valdžią gilino komunistinio režimo kontrolę savo visuomenei ir mėgino likusio pasaulio tolerancijos ribas, ryždamasi vis įžūlesniems ir agresyvesniems žingsniams kiekvienąsyk, kai nesulaukdavo griežto tarptautinio atsako.
Tačiau gegužės 28 dieną vadinamajame „parlamente“, Nacionaliniame liaudies kongrese priimdama Honkongui taikomą nacionalinio saugumo įstatymą, Kinija peržengė labai svarbią ribą.
Honkongo gyventojai siekia trijų dalykų: išsaugoti teisės viršenybę, įgyti teisę rinkti savo atstovus ir išsaugoti autonomiją, garantuotą jiems 1984 metų Kinijos-Britanijos jungtine deklaracija (Sino-British Joint Declaration) – tarptautine sutartimi, nustatančia Honkongo teisinį statusą. Tuos siekius honkongiečiai įrodė praeitų metų birželį prasidėjusiais, iki 2 milijonų žmonių vienu metu pritraukusiais masiniais protestais prieš Kinijos primestą ekstradicijos įstatymą, kuris būtų įgalinęs nusikaltimais prieš Kiniją apkaltintus honkongiečius perduoti Kinijai ir taip pažeidęs tarptautinėmis sutartimis įtvirtintą Honkongo teisinę autonomiją.
Masiniai protestai suformulavo vadinamuosius „5 reikalavimus“; vienas iš jų reikalavo teisės rinkti savo atstovus į aukščiausią Honkongo valdžios organą – Įstatymų leidybos tarybą (Legislative Council, arba LegCo). Honkongo žmonių protestai, nepaisant pastangų juos išsklaidyti vandens patrankomis, ašarinėmis dujomis, žiauria policijos prievarta, guminėmis, o kartkartėmis – ir tikromis kulkomis, truko pusę metų ir kulminavo 2019 m. lapkritį įvykusiais savivaldos rinkimais. Šiuose, vieninteliuose tiesioginiuose demokratiniuose rinkimuose Honkonge demokratų kandidatai šluote nušlavė Pekino remiamus atstovus, taip pasiųsdami aiškų signalą centrinei Kinijos valdžiai.
Tačiau teisės viršenybė, teisė demokratiškai rinkti atstovus ir autonomija nuo Pekino yra idėjos, kurios gąsdina komunistinio režimo atstovus Kinijoje. Todėl dabar, kai pasaulio dėmesys prikaustytas COVID-19 pandemijos, o protestai Honkonge draudžiami dėl karantino, Kinijos komunistų valdžia ryžosi žingsniui, kuris galutinai parklupdytų Honkongą, pakirsdamas jo žmonių galimybę ginti savo teises ir laisves.
Kai po ilgesnės pertraukos (dėl koronaviruso) Nacionalinis liaudies kongresas susirinko į savo metinę sesiją, buvo paskelbta, kad Kinija įves Honkongui nacionalinio saugumo įstatymą; paties Honkongo įstatymų leidėjai nedalyvaus jo kūrime ir derinime. Įstatymas užkardys ir baus „bet kokį elgesį, kuris kelia rimtą grėsmę nacionaliniam saugumui“, įskaitant separatizmą, ardomąją veiklą, valdžios galios silpninimą, terorizmą ir „užsienio jėgų veikimą“, kuris „kišasi“ į Honkongo reikalus.
Sprendimas pavesti Kongreso nuolatiniam komitetui sukurti ir paskelbti tokį įstatymą buvo priimtas gegužės 28 d., 2878 deputatams balsavus „už“, 1 „prieš“, o 6 susilaikius. Įstatymas įsigalios jau birželio mėnesio pabaigoje.
Įstatymas iš esmės reiškia, kad Komunistų partijai grėsmę keliantys honkongiečiai gali būti apkaltinti naujais, iki šiol Honkonge neegzistavusiais nusikaltimais: ardomąja veikla, separatizmu ir terorizmu. (Šitokiais kaltinimais Kinijos valdžia remiasi uždarydama į konclagerius uigūrus ir vykdydama tibetiečių genocidą.) Įstatymas taip pat leis Honkonge veikti Kinijos slaptajai policijai ir valstybės saugumo struktūroms. Taigi iki šiol autonomiškame, laisvą visuomenę puoselėjančiame ir teisės viršenybę išlaikiusiame Honkonge įvedama tokia pati valdžia per terorą, kokia dabar veikia žemyninėje Kinijoje.
Šis Pekino žingsnis sulaužo Kinijos-Britanijos jungtinę deklaraciją – tarptautinę sutartį, deponuotą Jungtinėse Tautose – ir joje įtvirtintą principą „viena šalis, dvi sistemos“. Perduodant Honkongą Kinijai 1997 m., Kinija iškilmingai prisiėmė įsipareigojimą užtikrinti, kad Honkongas išlaikys „aukštą autonomijos laipsnį“, aprėpiantį žodžio ir susirinkimų laisvę, daugiapartinę sistemą ir teisės viršenybę.
Naujasis nacionalinio saugumo įstatymas pažeidžia ne tik šią sutartį, bet ir pačios Kinijos įvestą Honkongo konstituciją – Pagrindinį įstatymą (Basic Law), kuriame įtvirtinta nuostata, kad Honkongas pats leidžia savo baudžiamuosius įstatymus ir kad jo gyventojai gali būti baudžiami tik pagal Honkongo teisę ir paties Honkongo institucijų.
Pekino valdžios paskelbta nuostata, leidžianti žemyninės Kinijos institucijoms – kaip kad valstybės saugumo struktūroms – veikti Honkonge „užtikrinant“ nacionalinį saugumą ir „prižiūrint“ naujojo įstatymo įgyvendinimą, taip pat pažeidžia Honkongo Pagrindinį įstatymą, kuris teigia, kad jokia centrinės valdžios institucija negali kištis į Honkongo reikalus.
Kinijos komunistų valdžia šią nuostatą ignoravo ir anksčiau, kai 2015 m. Kinijos slaptieji agentai pagrobė ir į žemyną išvežė knygyno savininką, apkaltintą antikiniškos literatūros platinimu, taip sukeldami protestų bangą. Dabar Kinijos slaptosios policijos teroro invazijai atveriami teisiniai vartai.
Centrinė Kinijos valdžia neturi teisinių įgaliojimų Honkongo Pagrindinį įstatymą papildyti nacionalinio saugumo įstatymu. Honkongo teisininkai taip pat nurodo, kad naujasis įstatymas pažeis ir Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą, kurio Pagrindinis įstatymas įsipareigoja laikytis.
Ši platesnė teisinė analizė buvo reikalinga tam, kad būtų aiškiai matyti, jog naujas Kinijos valdžios pasiūlytas įstatymas nėra eilinė komunistų provokacija, o labai rimtas žingsnis, rodantis, kad Kinija atvirai liovėsi laikytis savo prisiimtų įsipareigojimų tarptautinei bendruomenei ir laužo savo pačios pasirašytas tarptautines sutartis.
Toksai agresyvus Kinijos žingsnis kelia grėsmingas implikacijas – ne tik dėl Honkongo, bet ir dėl Taivano, Pietų Kinijos jūros ir kitų šalių bei teritorijų, kurias Kinijos Liaudies Respublika traktuoja kaip savo įtakos zoną ir teritorinių pretenzijų taikinį.
Mes turime apsispręsti, ar norime ginti tas tarptautines normas, kurios paskutinius kelis dešimtmečius leido pasauliui – ir mums – būti saugiems bei klestėti.
Šis tarptautinių normų sulaužymas taip pat atitinka ir pastaruosius mėnesius vykstančią Kinijos eskalaciją tarptautiniuose santykiuose. Atidarydamas tą patį Nacionalinį liaudies kongresą, fiktyvų Kinijos „parlamentą“, šalies premjeras Li Keqiang, rituališkai paminėdamas siekiamą Kinijos ir Taivano suvienijimą, praleido įprastinį epitetą „taikus“. Komunistų naujakalbėje tai nesunkiai perskaitomas grasinimas Taivanui karine jėga. Kinija suintensyvino karinius manevrus aplink Taivaną. Interneto erdvėje kinų nacionalistai vis intensyviau reikalauja karinės invazijos.
Kinija stato dirbtines salas-karines tvirtoves Pietų Kinijos jūroje, ignoruodama tarptautinę teisę ir pažeisdama mažesnių kaimynų – Vietnamo, Indonezijos, Malaizijos, Filipinų, Taivano – teisę į teritorinius vandenis bei tarptautinių vandenų neutralumą. (Tarptautinis Hagos tribunolas 2016 m. palaikė Filipinų pusę dėl Kinijos teritorinių vandenų zonos išplėtimo neteisėtumo.) Visai neseniai šimtai, o gal ir tūkstančiai kinų kareivių kirto Kinijos ginčijamą sieną su Indija Himalajuose.
Šios eskalacijos ir tarptautinės teisės ignoravimo akivaizdoje Lietuva negali užsimerkti ir likti nuošalyje. Mes turime apsispręsti, ar norime ginti tas tarptautines normas, kurios paskutinius kelis dešimtmečius leido pasauliui – ir mums – būti saugiems bei klestėti. Po Antrojo pasaulinio karo galiojusios tarptautinės normos – jėgos nenaudojimas, tautų apsisprendimo teisė, tarptautinės teisės viršenybė, tarptautinių sutarčių laikymasis ir tarptautinės arbitravimo institucijos – leido daugiau mažiau taikiai sugyventi skirtingiems ideologiniams režimams.
Dabar Kinija – kaip ir prieš tai Rusija – meta iššūkį šiam visuotine tarptautine teise grįstam pasaulio taikaus bendrabūvio modeliui. Rusija jau parodė, kad negavusi tvirto atsako, ji šitą tarptautinę tvarką gali paguldyti ant menčių geopolitinėse imtynėse. Vakarų nuolaidžiavimas Maskvai vedė į karinę agresiją Sakartvele, o žiūrėjimas pro pirštus į Sakartvelo užpuolimą – į karą Rytų Ukrainoje ir Krymo užgrobimą.
Kinija jau seniai daro tą patį, tik lėčiau, atsargiau – ir pavojingiau. Nuolaidžiavimas Kinijai dėl Tibeto, uigūrų, dėl politinių disidentų bei religinių mažumų persekiojimo atvedė prie dabartinio užmojo sunaikinti Honkongo teises ir laisves. Nuolaidžiavimas dėl Honkongo ves prie Taivano užgrobimo – ir į dar tolesnę agresiją.
Honkonge Kinija meta pasauliui iššūkį, kurio, Pekinas tikis, niekas nesiryš atremti. Tačiau jo laiku neatrėmus, pasekmes baisu net įsivaizduoti. Mūsų – kaip Vakarų, laisvojo pasaulio dalies – uždavinys visų pirma yra užtikrinti, kad tarptautinės teisės viršenybės ir ja grįstos pasaulio tvarkos būtų laikomasi.
Tik tvirta laisvojo pasaulio laikysena dabar gali užkirsti kelią tolimesnei agresijai – ir, tolimojoje perspektyvoje, atnešti laisvės viltį pačios Kinijos gyventojams, kurie ir yra pirmoji kruvino totalitarinio režimo auka.
Jei to nebus, jei grįšime į pasaulį, kuriame tarptautinės teisės normos yra nepaisomos, o laisvosios valstybės nuolaidžiauja agresoriams – tai bus mums gerai pažįstamas Ribbentropo-Molotovo paktų pasaulis, vedantis į karą, nusikaltimus žmogiškumui, laisvų valstybių užgrobimus, kai jos patenka į kažkurios tironijos „įtakos zoną“, ir vergovę milijonams žmonių.
Todėl demokratinės šalys turi pasipriešinti Kinijos vykdomiems tarptautinės teisės pažeidimams. Tik tvirta laisvojo pasaulio laikysena dabar gali užkirsti kelią tolimesnei agresijai – ir, tolimojoje perspektyvoje, atnešti laisvės viltį pačios Kinijos gyventojams, kurie ir yra pirmoji kruvino totalitarinio režimo auka.
Lietuva, kaip atsakinga tarptautinės bendruomenės veikėja, Europos Sąjungos ir NATO narė turi pasirinkti – ar eiti išvien su seniausiomis ir ištikimiausiomis savo sąjungininkėmis – JAV ir Jungtine Karalyste, – su Lietuvos okupacijos nepripažinimą nuosekliai puoselėjusiu demokratiniu Taivanu ir su laisvę mylinčiais Honkongo žmonėmis – ar su orwellišku, totalitariniu ir grobuonišku Kinijos komunistiniu režimu?
Lietuva, nors ir nedidelė šalis, nėra bejėgė. Ką Lietuva gali padaryti?
Visų pirma Lietuva turėtų pasitraukti iš Europos Sąjungą skaldančio, Kinijos įtaką plečiančio „17+1“ formato.
Antra, Lietuva turi visokeriopai tvirtinti ryšius su Taivanu ir remti jo kaip de facto nepriklausomos demokratinės teisinės valstybės politinį pripažinimą tarptautinėje bendruomenėje.
Trečia, siekti vieningos principingos pozicijos Kinijos atžvilgiu Europos Sąjungos ir NATO formatuose. Siūlyti sankcijas prieš komunistinės kinų valdžios pareigūnus, dalyvaujančius pažeidinėjant žmogaus teises Honkonge – ir ne tik Honkonge, bet ir prieš nusikaltusius persekiojant uigūrus bei tibetiečius, religines bendruomenes ir disidentus.
Ketvirta, atsisakyti bendradarbiavimo su Huawei vystant 5G interneto ryšį, kaip ir su kitomis Kinijos kompanijomis, susijusiomis su totalinio sekimo, špionažo ir žmogaus teisių pažeidinėjimo veiksmais Kinijoje.
Penkta, ir turbūt svarbiausia – nedelsiant pasiūlyti prieglobstį nuo totalitarinio režimo prievartos grėsmės bėgantiems Honkongo žmonėms.
Lietuva ilgą laiką buvo persekiojamųjų prieglobstis – nuo žydų bendruomenių Viduramžiais, tokių XVI amžiaus politinių Rusijos pabėgėlių, kaip Andrejus Kurbskis, nuo sentikių, kalvinistų ir kitų religinių mažumų, iki XXI amžiaus Rusijos ir Baltarusijos disidentų. Honkongo gyventojai, kaip ir ankstesni pabėgėliai, ieškoję laisvės bei tikro saugumo, kurį suteikia tik teisės viršenybė, prisidėtų prie šios valstybės kūrimo, klestėjimo – ir Lietuvos kaip laisvės bastiono DNR stiprinimo.
Mantas Adomėnas yra TS-LKD narys, Gabrielius Landsbergis yra TS-LKD pirmininkas.
