Kažkaip vakar prisiminiau šitą dialogą iš vaikystės, kai perskaičiau žiniasklaidoje dvi naujienas.
Pirmoji – ta, kad Vyriausybė mokslininkams ir dėstytojams vidutiniškai 10 procentų didins atlyginimus. Ir tam reikės 4,6 milijono eurų iš valstybės biudžeto. Tai kaip ir gera naujiena – kaip ir tortas toksai mokslininkams.
Tik, kai pasižiūri įdėmėliau, pamatai, kad į tortą prismaigstyta visiškai nereikalingų žvakučių – išlygų ir šiaip ne tokių malonių aplinkybių.
Atlyginimą mokslininkams ir dėstytojams kels ne dabar, ne nuo gegužės ar birželio 1 d., o nuo rugsėjo pirmosios. Kitaip tariant, prieš pat rinkimus.
Na, svarbu, kad kelia, sakysit. Tik kai ministras postringauja, kad „tai daroma siekiant didinti mokslinės karjeros patrauklumą“, reikėtų jį švelniai pataisyti: „Tai daroma siekiant didinti valdančiosios koalicijos patrauklumą, Ministre“. Nesgi būtų galima padidinti dabar, nelaukiant rugsėjo 1-osios. Bet ne – iki rinkimų dar užsimirš. (O dabar dar, žiūrėk, spalio mėnesį ims ir subalsuos iš džiaugsmo, didesnę algą gavęs, tūlas lektorius – juk taip apie Jus, garbieji akademikai, jie galvoja.)
Kitas dalykas – toliau pranešime spaudai sakoma, kad atlyginimai bus keliami padidinant visus koeficientus 8,125 procento. Kaip 8,125 proc. pavirsta į „vidutiniškai 10 procentų“, man yra viena iš gamtos (ar matematikos) mįslių, į kurias mokslas turbūt dar nerado atsakymo.
Antroji naujiena atėjo į dienos pabaigą, ir „Moodle“ aplinkos išvarginti mokslininkai turbūt nebeatkreipė į ją dėmesio.
Vyriausybė skirs 150 mln. eurų kelių remontui švelnindama koronaviruso pasekmes kelių sektoriaus įmonėms. Tie 150 milijonų bus skiriami iš valstybės pasiskolintų lėšų, ir sprendimas bus priimtas – spėkit kada? – jau po savaitės.
150 milijonų eurų – ir po savaitės: tai čia daugiau negu 30 tortų, kai palygini su tuo, ką gauna mokslininkai! Ir dar bis dat, qui cito dat („Kas greitai duoda, dvigubai duoda“): tai jau ir visi 60 tortų.
Cituoju pranešimą spaudai: „Pinigus planuojama panaudoti valstybinės ir vietinės reikšmės kelių remontui bei rekonstrukcijai, gyvenvietėse esančių ir jas jungiančių žvyrkelių asfaltavimui, taip pat į lankytinas, rekreacines ir kurortines teritorijas vedančių kelių bei pasienio teritorijų kelių remontui.“ (Taip, į tas lankytinas, rekreacines ir kurortines vietas, į kurias kažkaip nematyti milžiniškų srautų pastaruoju metu – gal žinote, kodėl?)
„Premjeras Saulius Skvernelis sakė, kad Vyriausybės pasitarime priimtas sprendimas yra „žinia kelių sektoriui, įmonėms, dirbančioms Lietuvos keliuose, kad jos gali stabiliai samdyti darbuotojus, didinti pajėgumus, įsigyti reikalingą techniką“, nes užsakymų pakaks.“
Įsivaizduojate – kelius tiesiančios įmonės, kitaip negu likusi Lietuva, ne tik neturės nieko atleidinėti, veržti diržų, bet netgi galės didinti pajėgumus, užsipirkti technikos, kitaip tariant, plėstis!
Žinau, kad keliai svarbu. Tačiau situacija tokia, kad darbo netenkančių skaičius gresia augti eksponentiškai. (Žiūrėkite į tai, kas vyksta JAV darbo rinkoje – ir nemanykit, kad tai neateis banga į Lietuvą: mes savo karantiną galim būti seniai pabaigę, o ekonomiką tebekratys svetimų, eksporto rinkų konvulsijos.) Ar tikrai žvėriškai brangus, palyginti mažai žmonių įdarbinantis kelių tiesimas yra ta veikla, kur galima efektyviausiai panaudoti nuo krizės apsiginti pasiskolintas lėšas? Jau nekalbu apie orientavimąsi į technologijas, aukštą pridėtinę vertę ir visus tuos dalykus, kurių prisireiks, kai turėsime žaibiškai auginti ekonomikos konkurencingumą ir produktyvumą, kuomet krizė galiausiai baigsis. Fuggedaboutit!
O gal reikėjo, pavyzdžiui, tiesiog netiesti keliukų į premjero rezidenciją ir kitas ekonomiškai neitin svarbias, bet valdančiųjų širdžiai mielas ir patogias vietas? Ir, žiūrėk, iš sutaupytų pinigų atlyginimus mokslininkams ir dėstytojams būtų buvę galima padidinti ne nuo rugsėjo, o gal net nuo 2020 m. sausio 1? O gal reikėjo keliams duoti ne 150, o 145 milijonus, o iš likusių pakelti dėstytojamas algas jau dabar?
Tačiau, kaip sako mano nekenčiama postkomunistinės lietuvių liaudies patarlė, „yra kaip yra“: kelių tiesėjams – trisdešimt tortų ir viena žvakutė, o mokslininkams ir dėstytojams – vienas paliegęs torčiukas. Nuo rudens. Nedidelė rinkiminė pakišėlė.
Ir, kad ir kaip žiūrėsi, nepaisant visų savigyrų mokslas šitai valdžiai kaip buvo, taip ir yra #PaskutinisPrioritetas.
Mantas Adomėnas yra Seimo narys.
