Nebekartosiu visos pasipylusių sąmokslo teorijų ir kaltinimų lavinos: neužmirštuolė esanti nacių persekiojamų masonų arba, atvirkščiai, Vermachto simbolis; jos santūrios spalvos neva paniekina trispalvę arba siekia „pradžiuginti seksualines mažumas“ (kaip teigė Naglio Puteikio žmona, pridėtoje nuotraukoje pati apsivilkusi tos pačios spalvos „žydrais“ marškiniais). Galiausiai tai esąs įžeidimas rudenį atvirukus su neužmirštuole siuntinėjusiems kultūros darbuotojams, taip mėginusiems priminti apie sunkią savo padėtį.
Neketinu šių „teorijų“ paneiginėti ir su jomis ginčytis. Man regis, svarbiau, kad į Sausio 13-osios savaitės pabaigą neužmirštuolė praaugo jai pradžioje numatytą vaidmenį – ji tapo simboliu ne tik šiuolaikiško, jaunatviško patriotizmo, kūrybingai perprasminančio ir atnaujinančio tradicines vertybes, bet ir apskritai sveiko proto ženklu.
Šita „baisi gėlelė“, anot prof. V.Landsbergio, turi didžiulę galią – atskleisti giluminius žmonių įsitikinimus ir nuostatas. Ji ne tik išneša Sausio 13-osios atmintį į gatves ir klases bei perkerta politinių frontų linijas – atsisakymas ją segėti taip pat yra geriausias politinio ir pilietinio liguistumo diagnostikos įrankis.
į Sausio 13-osios savaitės pabaigą neužmirštuolė praaugo jai pradžioje numatytą vaidmenį – ji tapo simboliu ne tik šiuolaikiško, jaunatviško patriotizmo, kūrybingai perprasminančio ir atnaujinančio tradicines vertybes, bet ir apskritai sveiko proto ženklu.
Neužmirštuolę atsisako įsisegti tie, kam išorinis simbolių pavidalas svarbiau už jų turinį, už jų simbolizuojamų vertybių gyvastingumą. Jos nenešioja tie, kas mąsto manichėjiškai, dalindami pasaulį kategoriškomis „juoda“ ir „balta“ skirtimis, kurie mano, kad Sausio 13-ąją galima minėti tik naktį prie laužų, arba išvis nereikia: „arba viskas, arba nieko“, kuriems jeigu gimnazistas tik įsisegė neužmirštuolę, ar dar blogiau – tik pasipuošė ja savo „Facebook“ profilį, o pats prie laužų neatėjo ir giesmių negiedojo, tai jo patriotinė atmintis – neautentiška ir šlubuojanti.
Neužmirštuolė svetima tiems, kas įtvirtina prasmę tik praeities įvykiuose („Kas pats nebuvo, nepajėgus to suprasti“) ir negalvoja, kokią pozityvią, kuriančią ir vienijančią prasmę tie dviejų dešimtmečių senumo įvykiai turi dabarčiai ir ateičiai, tiems, kam Sausio 13-oji reiškia tik nesibaigiančią tragediją ir skriaudą, o ne pergalę.
Be abejo, neužmirštuolė yra ir bus svetima tiems, kas nekenčia vienybės: „Nu, jeigu komunistas šitą prisisegė, tai aš tikrai neimsiu“, teko nugirsti, jaunimui dalijant neužmirštuoles naktį prie laužų. Jau nekalbu apie tuos, kas tiesiog nekenčia visko, kas džiugina, ir visame kame ieško prieš juos nukreipto sąmokslo.
Neužmirštuolė tiksliai atskleidžia ir visokių „Alkų“ veidmainiškumą, kuriems neužmirštuolės simbolį neva kompromituoja jos atsitiktinė sąsaja su lokalia, beveik pamiršta Vokietijos masonų tradicija (kažkodėl niekas dar nebandė nuregzti sąmokslo teorijos iš to, kad neužmirštuolė yra ir Aliaskos nacionalinis augalas), tačiau kuriems lengva nurašyti universalias svastikos sąsajas su nacizmu, teigiant, jog tai tik „senovinis baltų simbolis“.
Galiausiai neužmirštuolės ypač nekenčia tie, kuriems nepatinka patriotinių idėjų gebėjimas atsinaujinti, įsiprasminti naujose tradicijose, kurios vienija ir telkia, o ne skaldo ir pasmerkia, kurie norėtų, kad Sausio 13-osios atminimas užgestų su paskutiniais anuomet prie bokšto ar laužų buvusiais žmonėmis ir tiesiogiai juos menančiais žmonėmis.
Neužmirštuolė skiria tikrą konservatizmą nuo dešiniojo radikalizmo, patriotizmą – nuo pagieža ir ksenofobija persunktų nacionalistinių kompleksų.
Reikės dažniau ją nešioti.
Mantas Adomėnas yra Seimo narys, TS-LKD atstovas
