Ir man atrodo, kad kai kas svarbaus buvo praleista, vertinant pastarųjų dienų Kasčiūno-Ažubalio siūlymus dėl privalomo lietuviško turinio tautinių mažumų mokyklose ir dėl kompartijos paskelbimo nusikalstama organizacija. (O gal reikėtų juos vadinti tiesiog Kasčiūno siūlymais, nes Audroniumi Ažubaliu čia naudojamasi tik kaip viruso nešėju į partijos vidų, nelabai suprantančiu tikrąją sumanymų intenciją.)
Taip, tai neatitinka civilizuoto elgesio su tautinėmis mažumomis normų ir meta gelbėjimosi ratą Waldemarui Tomaszewskiui (Marijusz Antonowicz), taip, tai „visuomenę skaldantis“ „pigus populizmas“ (Gabrielius Landsbergis; nežinau tik, ar šiame kontekste sutikčiau su klišės padiktuotu būdvardžiu „pigus“ – jis gali kainuoti net ir labai brangiai). Tačiau aš netraktuočiau, kad šių dviejų pasiūlymų pasirodymas vienas po kito yra, parafrazuojant Marijuszą, „sutapimas ... nulemtas neapsižiūrėjimo ir paprasčiausio kvailumo“. Ir ne, čia nėra tik noras pasifigūruoti prieš Europos Parlamento rinkimus, kaip tai lengva ranka nurašė TS-LKD lyderis.
Abu Kasčiūno-Ažubalio pasiūlymai turi bendrą vardiklį: jie imasi vėl iš naujo užaštrinti ir įžiebti konfliktus, kurie Lietuvos visuomenėje buvo bepasitraukiantys į praeitį. Jie siekia repolitizuoti ir į politinio lauko centrą patalpinti dalykus, kurie buvo benuslenką į jo periferiją.
Smunka Lenkijos valstybinių institucijų ir politinio elito parama LLRA-KŠS, Michał Mackiewicz turi problemų su teisėsauga, galų gale, į Lietuvos visuomenės gyvenimą ateina nauja Lietuvos lenkų karta, o taip pat auga lietuvių sąlytis su pasaulio įvairove ir didėja tolerancija. Visa tai, atrodytų, veda prie būsenos, kai bus galima blaiviai diskutuoti apie tai, kaip pagerinti tautinių mažumų mokyklų lietuvių kalbos egzamino rodiklius, gerinti socialinę-ekonominę Pietryčių Lietuvos situaciją ir mažinti prokremliškos dezinformacijos skverbtį tarp Lietuvos tautinių mažumų. Žodžiu, buvo galima numatyti situaciją netolimoje ateityje, kai istorinės įtampos tarp Lietuvos lenkų ir lietuvių bus depolitizuotos, liausis generavę politinį konfliktą.
Taip jau de facto yra nutikę su TSKP naryste. Būtent LSDP skilimas padėjo tašką šiam ilgai trukusiam procesui – TSKP nebeturi aiškaus istorinio „įpėdinio“ Lietuvos politiniame lauke. Priklausymas (ar nepriklausymas) Komunistų partijai, jos įtakos tinklų egzistavimas liovėsi būti politinį procesą veikiančiu faktoriumi – nebent į viską būtų žvelgiama sąmokslo teorijų ieškančiu žvilgsniu.
Niekas negali manęs apkaltinti antikomunizmo stygiumi. Nei mano tėvai, nei seneliai nebuvo Kompartijos nariai, aš nebuvau komjaunuolis: 1986 metais manęs, vienintelio iš klasės, žinodami pažiūras, nepakvietė juo tapti. (Dėl išsakytos antikomunistinės pozicijos esu – mandagiai, bet griežtai – gavęs barti nuo Česlovo Juršėno. Čia šiaip. Kažkur tebeturiu jo fantastiškai old-schoolinį laišką, kuriuo sureagavo į vieną mano esė.)
Tačiau faktas yra tas: dekomunistizacija, kuri būtų buvusi prasminga ir naudinga 1990-aisiais, dabar yra beprasmė ir žalinga. Jokios praktinės naudos tai neturės – komunistinės „prichvatizacijos“ ir Lietuvos pažangą ilgam sustabdžiusių sprendimų tai neatšauks, o ir niekas negali. Tai geriausiu atveju yra istorijos „peržaidimo“, alternatyvios istorijos kūrimo svajos nuo politinių procesų atitolusiems ir nuoskaudų sovietinei santvarkai turintiems senukams.
Pasakyčiau dar daugiau: tik tuomet, kai priklausymas Komunistų partijai nebebus politinės kovos objektu ir įrankiu, galima tikėtis pasiekti visuomenės sutarimą dėl moralinio komunistų veiklos vertinimo.
Tačiau tikrasis šių veiksmų tikslas vienas – vėl įžiebti visuomenėje beužgęstantį konfliktą: tarp „tikrų lietuvių“ ir „lenkų okupantų“, tarp „patriotų“ ir „kolaborantų“. Vėl sugrąžinti šituos konfliktus į politinę darbotvarkę.
Kam to reikia?
Pirma, dalykiškesnė darbotvarkė nepalanki reikštis radikalams – kurie nelabai ką turi pasakyti, kaip pakelti Lietuvos ekonomiką ir pagerinti švietimo lygį Lietuvos mokyklose. Jie jaučiasi prarandantys nišą – nes jiems reikia PRIEŠŲ. O čia – proga grąžinti į politinį žaidimą du patikimus, laiko patikrintus priešus – lenkus ir komunistus. Tai – dangiška muzika radikalo ausims.
Antra, naujų priešų suradimas leidžia perbraižyti politinės tapatybės liniijas TS-LKD viduje. Štai politiniai kaliniai ir tremtiniai jau remia Kasčiūno-Ažubalio iniciatyvą dėl kompartijos. Tai grupė, visą laiką nuosekliausiai palaikiusi Landsbergių (Sr. Ir Jr.) liniją. Tačiau kaip praleisi progą įkasti istoriniam priešui – tai kas, kad jokios praktinės naudos tai neduos? Perbraižius politinio konflikto linijas, senąją priešpriešą konservatoriai/krikdemai pakeistų kita – pavyzdžiui, „tikri patriotai“ (prieš komunistus ir prieš lenkus) vs. „liberalai ir kosmopolitai“ (už W, už tolerancijas ir mažumas). Tuomet radikalų grupelė įgytų naują kvėpavimą. Ir dar nežinia, kaip ten pasidalintų jėgos TS-LKD frakcijoje, jei tokia politinė perskyra įsigalėtų.
Trečia, tokių konfliktų įžiebimas normalizuotų visus tuos radikalus, vaikštančius su šūkiais „Lietuva – lietuviams“. Tiksliau, paslinktų dešinės politinį centrą arčiau jų. Taip, kad visokie propatrijiniai keršanskai kitąmet jau galėtų drąsiai eiti nacionalistų eisenoje ir nešti ksenofobišką šūkį, nebedangstydami savo dalyvavimo NATO vėliava. O žiūrėk, jau ir Kasčiūnas su Ažubaliu galėtų prie eisenos prisijungti. Bei, savo ruožtu, toliau absorbuoti radikalus į pagrindinę dešinės politinę jėgą, taip stiprinant savo šalininkų gretas ir taip pamažu įgyvendinti savo svają – TS-LKD nustumti prie krikdemiškai-tautininkiškos nacionalistinės partijos tapatybės. Nes alternatyvaus TS-LKD politinės tapatybės naratyvo niekas rišliai nepasakoja.
Aišku, kad tai yra ŽEUREI NEKONSERVATYVU. Netgi antikonservatyvu. Joks konservatorius neaukos trapios beužsimezgančios taikos visuomenėje, keldamas konfliktą dėl paties konflikto, be jokios naudos visuomenei ir valstybei.
Tuo labiau, kad tas konfliktas aktualizuoja praeitį, geriausiu atveju kelia nerealistišką „praeities peržaidimo“ iliuziją, blogiausiu – gundo politinio susidorojimo su nekenčiamais priešais galimybe. Toks konfliktas nukreipia dėmesį nuo darbų, kuriuos turime atlikti, kad užsitikrintume ateitį. Sunkių darbų, kuriems reikia kuo didesnės vienybės, kuo mažiau beprasmiško susiskaldymo. Labai brutaliai kalbant – šie Kasčiūno-Ažubalio siūlymai aukoja valstybės ateitį praeities nuoskaudoms ir fantomams. Ir su tuo joks tikras konservatorius neturėtų sutikti.
Konservatoriai, tai kur jūsų rankos – ir balsas? Aūūū – yra dar kas nors?
