Dabar, kai prezidentiniai kandidatai pradeda rikiuotis aukštam kampanijos startui, labai norėtųsi, kad ir mums – ir vėl – taip pat nenutiktų: tokios gražios kalbos, tokios geros programos, kiek daug ponų, kokie visi gražūs – and nothing over sixpence.
O kokių kandidatų reikėtų? Ką jie turėtų daryti ir teigti, kad toks jausmas nekiltų? Pamėginau susidėlioti mintis. Jos asmeniškos; jeigu norite, tai veikiau alergijų sąrašas – kas ypač erzino bei slėgė ankstesniuose rinkimuose ir įvairių ankstesnių kandidatų kalbose. Bet kodėl gi ne?
Pirmiausia – sunkiausias reikalavimas: kandidatas turi nežadėti rojaus. Kuria prasme? Nežadėti, kad va, padarysim tą ir aną, pasieksim vieną ar kitą ribą, ir jau tada VISKAS BUS GERAI – jau tada bus galima gyventi, džiaugtis ir vargo nematyti. Visa ligšiolinė mūsų politika buvo grindžiama būtent tokiais – duotais ar menamais – mesianistiniais pažadais. „Išrinkite mane,“ – visa savo esybe bylojo Brazauskas, – „ir vėl viskas susitvarkys, bus taip gerai ir ramu kaip sovietmečiu.“
Ir net konservatoriai 1996 metų rinkimus laimėjo iš dalies dėl populistinio pažado grąžinti rublinius indėlius. Nuo to, kiek pamenu, nė vienas nepraturtėjo, tačiau didžiulės lėšos, užuot jas investavus kad ir į tą patį švietimą, aukštąjį mokslą, technologijas ar kitokį valstybės proveržį, buvo tiesiog pravalgytos. Ir taip dešinė prisijungė prie kairės kuriamo „grįžimo į rojų“ naratyvo: kad kažkur už posūkio laukia „gero gyvenimo“ stadija, kad valdžia kažką tokio padarys, ir tada jau bus galima nusiraminti ir nebesistengti – gyventi ramiai kaip anksčiau.
Šitaip prieš 2004-uosius visų partijų politikai žadėjo: „Tik įstosim į Europos Sąjungą – ir jau tada kad pradėsim gyventi: pinigų bus VA TIEK!“ (rodo ranka virš galvos). Paskui sekė mažesni visuotinės gerovės miražai: Schengenas, 1509 LT minimalus atlyginimas, euras, EBPO... Žinoma, kad ir su ES, ir su Schengenu, ir su euru, ir su EBPO viskas yra tik gerai ir labai gerai, ir mums jų reikia. Problema ne su jais – problema su mąstymu, kuris sufleruoja, kad peržengus kažkurį slenkstį reikalai savaime susitvarkys ir galėsime ramiau atsipūsti, nebesistengti taip labai.
Mano kandidatas nedalintų pažado, kad kada nors galėsime nusiraminti. Vienintelis dalykas, ką jis žadėtų – tai garsiuosius Churchillio blood, toil, tears and sweat – „kraują, vargą, ašaras ir prakaitą“. Maratoną į ateitį, pareikalausiantį visų jėgų – ir niekada nesibaigiantį. Jis kviestų save atrasti tame bėgime. Kviestų tapti tauta, kuri patiria džiaugsmą bėgdama į ateitį ir nežinomybę, o ne besidairančia, kada gi jau bus tas posūkis, už kurio bus galima prisėsti ant pažįstamo kelmelio šešėlyje ir nebesistengti. O jeigu gerai bėgsime, vienintelis atlygis – kad tebebėgsime ir po šimto metų. Ir jei kam nors tai atrodo per sunku, o atlygis – per menkas, visada galima atsisėsti šalikelėje ir pakontempliuoti prūsų, jotvingių ar čerkesų antkapius: tautų, kurios nebebėga su mumis. Per ateinantį šimtmetį tokių antkapių atsiras ir daugiau. Būtų gerai tarp jų neatsidurti.
Kiti reikalavimai paprastesni. Mano remiamas kandidatas turėtų labiau už viską puoselėti ir priimti laisvę. Turėtų laisvame žmoguje nematyti pavojaus ar grėsmės, kad „vėl ką nors ne taip padarys“. Vengti draudimų ir ribojimų, kurie tokie populiarūs tarp dalies gyventojų ir didžiumos politikų.
Tačiau kaip iš tikrųjų būti laisvų žmonių prezidentu? Mes dar nesame to išmokę.
Tai, viena vertus, reiškia labai didelius ir fundamentalius dalykus, kita vertus, visai paprastus reikalus. Viena vertus – kaip didžiausią nacionalinį interesą, kaip neliečiamiausią valstybės atramą ginti konstitucines teises ir laisves: žmogaus asmens orumą ir neliečiamumą, žodžio laisvę, tikėjimo ir sąžinės laisvę, teisę į nuosavybę ir privatumą, galiausiai, nekaltumo prezumpciją. Kita vertus – paprasti reikalai. Kiek daug veiksmų valstybėje prasideda nuo draudimų ir ribojimų: ką daryti, kai susiduri su problema? – ją uždrausti.
Tačiau kodėl piliečio gyvenimas negalėtų prasidėti nuo laisvės prezumpcijos? Nuo prielaidos, kad piliečiai paprastai yra sąžiningi ir sveiko proto, ir kad patys savaime gali užsiimti teisėta veikla – o leidimą veikti jie turi gauti tik tada, jeigu jų veiksmai kam nors pradeda trukdyti. Aišku, tai susiję su savanorišku daugybės rašytų ir nerašytų taisyklių laikymusi, kaip ir visas civilizuotas elgesys – bet valstybė įsikištų tik tada, kai iškyla ginčas ar pagrįsta abejonė. Skamba fantastiškai? Bet tai tik rodo, kaip sunku mums mąstyti apie iš tiesų laisvą visuomenę.
Mano remiamas kandidatas turėtų nebūti nusistatęs prieš politiką kaip tokią (kad ir kaip keistai tai skambėtų, tai itin aktualu). Turėtų neburnoti prieš „politikavimą“ ir „tuščias kalbas“, nes demokratinė politika turi vieną vienintelį instrumentą – žodį (kitas reikalas, kad žodžiai gali būti pagrįsti ir tušti, teisingi ir melagingi). Turėtų nesiekti lengvo, bet nešvaraus politinio kapitalo atsiribodamas nuo politinių partijų – kurių buvimas toks nepatogus autoritarams bei visiems, kam parlamentinė demokratija pernelyg komplikuota, nesuvaldoma ir nerangi. Ir kurias taip populiaru talžyti.
Palaikyčiau kandidatą, kuris negiedotų tame visuotiniame verslo ir verslininkų smerkimo chore, kuris nebūtų prieš verslą kaip tokį – netgi atvirkščiai, pabrėžtų, kad būtent verslas kuria gerovę (tai netrukdo pripažinti, kad ir verslo būva įvairaus). Kad mums reikia daugiau verslo ir verslumo, daugiau laisvės veikti, o ne mažiau.
Mano kandidatas neturėtų slėpti išsilavinimo. Jis ar ji nesibaimintų pripažinti, kad valstybei reikia elito (žinoma, jei elitu nelaikysime instagviazdočkų ar popžvaigždino, viešai pasiūliusio moteriai „pi*** į galvą”). Turėtų nesigėdyti būti labiau išsilavinęs, turėti geresnį skonį negu dauguma. Kandidatas turėtų būti erudicijos pavyzdys, į kurį galima orientuotis, pagrindas aspiracijai – o ne siekti susibendravardiklinti su minia.
Kandidatas, kad jį remčiau, turi nebūti statistas, iš kampučio komentuojantis stebėtojas: bus arba vienaip, arba kitaip, jei ne A, tai B. Kandidatas turi mesti rimtą iššūkį status quo ir kvestionuoti nerašytas žaidimo taisykles, kurių visi laikosi tik todėl, kad jos yra. Pavyzdžiui – valstybės tarnyba. Dabar tai yra šventoji karvė, kurios apimties, sąrangos ir modus operandi niekas nedrįsta kvestionuoti ar net rimtai dėl jų diskutuoti. Tačiau nematau priežasties, kodėl Lietuva negalėtų būti novatorė, kurdama visai kitokią – mažą, lanksčią, vikrią, superkvalifikuotą, superprestižinę – valstybės tarnybą XXI amžiui.
Tai tik vienas pavyzdys. Tačiau be tikro iššūkio esamai padėčiai negali būti tikros ambicijos. Mums reikia ne pažado gyventi truputį gerėliau ar toliau „stabiliai“ vegetuoti tose pačiose „normos ribose“ (kaip stabiliai vis tebenenugriūvantis Gedimino kalnas), reikia ne šiek tiek efektyvesnės nei dabar nuosmukio vadybos – bet naujos, drąsios, uždegančios vizijos, pagrįstos racionalia ir pamatuota veiksmų strategija. Nesistenkime kaip Achilas vėžlį prisivyti ES pragyvenimo vidurkio – siekime gyventi geriau už liuksemburgiečius ir airius. Nesiekime švietime neatsilikti nuo latvių ir lenkų – sugalvokime ką nors tokio kieto, kad perspjautume Singapūrą ir Suomiją, sudėtus kartu ir pakeltus kvadratu.
Galiausiai, remsiu tokį kandidatą, kuris nemanys, kad visos kortos, visi sprendimai – valdžios ir politikų rankose, kad į valstybės gyvenimo iššūkius ir problemas galima mesti „top down” sprendimus, ir viskas išsispręs. Valstybės vadovas turi dirbti tą darbą, kurį filosofas Alvydas Jokubaitis priskyrė JAV neokonservatoriams – tokiems kaip Ronaldas Reaganas – buvusiems pirmiausia visuomenės kaitos lyderiais: „Nenaudodami valstybės galios jie formavo piliečių moralinę savivoką. Lietuvos konservatoriai vengia dirbti sunkų kultūrinį darbą, savo pavyzdžiu bei autoritetu keisti visuomenės nuostatas. Jie iškart griebiasi valstybės galios.” Reikia prezidento, kuris būtų lyderis ir pačiai visuomenei keistis, telktis ir veikti, kuris rodytų kelią pokyčiams iš apačios. Suprasdamas, kad patys giliausi pokyčiai neįmanomi be visuomenės sutarimo, jis inicijuotų jos nuomonės kaitą, siektų jos konsenso. O tai devyniskart sudėtingiau negu partijų sutarimas (kas irgi nėra lengva).
Ir aišku, kandidatas neturi būti primityvas arba radikalas, arba melagis, stumiamas už rusiškos salietros ar dujų pinigus. Bet čia jau gal savaime suprantama. O jei nesuprantama, mano parašymas vis tiek nebepadės. Tai čia ir galima dėti tašką.
Mantas Adomėnas yra Seimo narys, Kembridžo universiteto filosofijos mokslų daktaras.
