Lietuvos teismų praktika kol kas skurdi, todėl dėmesio ypač vertas ginčas, užsimezgęs dar 2020 metais ir Vilniaus apygardos administraciniame teisme išspręstas tik šių metų vasarį, kai „Vilniaus viešasis transportas“ darbuotojų profesinė sąjunga kreipėsi į Valstybinę asmens duomenų inspekciją (toliau – VDAI) dėl Vilniaus autobusų ir troleibusų išorėje sumontuotų stebėjimo kamerų, kuriomis įrašomas ne tik vaizdas, bet ir garsas (įskaitant vairuotojų ir šalia autobuso esančių kitų asmenų pokalbius), nors transporto priemonėse nurodoma tik apie tai, kad yra vykdomas vaizdo stebėjimas.
Bendrovė teigė, jog tokia informacija buvo būtina užtikrinti (a) teikiamų paslaugų kokybę; (b) darbuotojų ir jų turto saugumą; (c) Bendrovės turto saugumą; (d) viešąją tvarką; (e) darbuotojų interesų apsaugą, kai sprendžiamos konfliktinės situacijos. Visgi, VDAI nusprendė, jog šie pagrindai nėra pakankami ir garsinė (!) informacija yra perteklinė, o vykdomas vaizdo stebėjimas yra pakankamas sprendžiant daugumą Bendrovės nurodytų atvejų.
VDAI nustatė, jog vaizdo stebėjimo kameros, kuriomis yra daromas įrašas, tiksliai nenustatytu atstumu yra įrašomas ir garsas tiek transporto priemonių salone prie vairuotojo kabinos, tiek transporto priemonių išorėje. Įrašai daryti nuo 2018 metų sausio iki 2019 metų spalio 22 dienos, kada gautas VDAI pranešimas apie pradėtą tyrimą po darbuotojų skundo. Garso įrašai daryti viso transporto priemonės maršruto metu, kol veikia transporto priemonės variklis, jų saugojimo laikotarpis – 5 dienos.
Garso įrašai daryti viso transporto priemonės maršruto metu, kol veikia transporto priemonės variklis, jų saugojimo laikotarpis – 5 dienos.
Tyrimo metu iš esmės nekilo ginčo dėl to, jog transporto priemonėse vykdomas vaizdo stebėjimas yra tinkama priemonė sprendžiant daugumą bendrovės nurodytų atvejų, dėl kurių daryti ir garso įrašai. Pavyzdžiui, sprendžiant ginčus dėl neteisingos grąžos už bilietus sumokėjimo, bilietų pardavimą / nepardavimą, pardavimo laiką, vagystės atvejus. Pažymėtina, jog VDAI teiravosi, tačiau bendrovė nesugebėjo pateikti informacijos, kaip garso įrašai būtų padėję tiriant vagystes ar kitas nusikalstamas veikas, įvykdytas viešajame transporte. Dėl to VDAI ir nusprendė, jog garso įrašų darymas yra perteklinė priemonė. O vaizdo įrašų darymas yra pakankama priemonė fiksuoti eismo įvykio aplinkybes, kai medicininės pagalbos ar policijos iškvietimo faktą ir laiką galima nustatyti ir kitomis priemonėmis.
Be to, inspekcijos vertinimu (kurį palaikė ir teismas), darant garso įrašus buvo tvarkomi vairuotojų, keleivių ir lauke prie transporto priemonės esančių asmenų asmens duomenys, todėl bendrovė turėjo pareigą tinkamai informuoti visas tris duomenų subjektų grupes ir informavimas apie daroma vaizdo (!) įrašą to neapėmė. Dėl to asmens duomenų kaupimas vykdytas neskaidriai.
Teismas pabrėžė, kad vaizdo ir garso duomenys yra skirtingų kategorijų asmens duomenys, jų pobūdis yra skirtingas, skiriasi ir jų tvarkymas.
Teismas pabrėžė, kad vaizdo ir garso duomenys yra skirtingų kategorijų asmens duomenys, jų pobūdis yra skirtingas, skiriasi ir jų tvarkymas. Garso duomenų tvarkymas laikytinas labiau asmens privatumą ribojančia priemone, nei vaizdo duomenų tvarkymas, todėl vaizdo duomenų tvarkymui taikytini reikalavimai ir praktika negali būti pagal analogiją taikoma garso duomenų tvarkymui. O tai reiškia, kad kaupiant garso įrašus, turi būti apie tai informuojama atskirai, taip pat turi būti privalomai atliktas ir poveikio duomenų apsaugai vertinimas.
Ginčą nagrinėjęs teismas pažymėjo, kad įmonė, teikianti viešąsias paslaugas (tokias kaip keleivių gabenimas), nėra atleista nuo asmens duomenų apsaugos užtikrinimo vien dėl to, jog teikia viešąsias paslaugas ir ji yra sietina su viešojo intereso tenkinimu. Tai yra, BDAR įtvirtinto reguliavimo privaloma laikytis ir tuo atveju, kai yra teikiamos viešosios paslaugas
Todėl asmuo, net ir būdamas viešoje vietoje, taip pat būdamas darbo santykiuose išsaugo teisę į privatumą ir pagrįstai tikisi, jog pokalbiai nepriklausomai nuo to, ar jie vyksta viešoje vietoje, ar darbo vietoje, nebus įrašomi jam nežinant, jam nežinomų asmenų ir tvarkomi nežinomais tikslais.
Profsąjungos ir „Vilniaus viešojo transporto“ ginčas formuoja naują Lietuvos teismų praktiką, kuri svarbi visoms organizacijoms, planuojančioms diegti stebėjimo sistemas (su garso įrašymu) savo veikloje. Pirma, bendrai kalbant, būtina išsamiai įvertinti, ar yra kitų alternatyvų, kurios leistų pasiekti tą patį rezultatą be asmens duomenų tvarkymo (pavyzdžiui, siekiant užtikrinti turto apsaugą nuo galimos žalos – užuot montavus vaizdo kameras reikėtų įvertinti, ar nėra galimybės teritoriją aptverti tvora). Antra, jeigu pagrindas vaizdo stebėjimui yra, tai jį vykdant kartu su garso įrašymu būtina atlikti poveikio duomenų apsaugai vertinimą, kuriame būtų nagrinėjamas duomenų tvarkymo reikalingumas ir proporcingumas. Trečia, jeigu pagrindas įrašyti ir vaizdą, ir garsą, tai turi būti daroma skaidriai bei informuojami visi susiję asmenys.
„Vilniaus viešasis transportas“ galėjo ir turėjo atlikti Poveikio duomenų apsaugai vertinimą (toliau – PDAV), kurio metu ir būtų buvę nustatyta, ar nebus tvarkomi su pažeidžiamais duomenų subjektais susiję asmens duomenys. Šiai grupei gali priklausyti vaikai (juos galima laikyti negalinčiais sąmoningai ir apgalvotai prieštarauti savo duomenų tvarkymui arba sutikti su duomenų tvarkymu), darbuotojai, pažeidžiamų grupių gyventojai, kuriems reikalinga speciali apsauga (psichiškai nesveiki asmenys, prieglobsčio prašytojai arba vyresnio amžiaus asmenys, pacientai ir pan.), ir visais atvejais, kai galima nustatyti nelygiaverčius duomenų subjekto ir duomenų valdytojo santykius. Prievolė atlikti PDAV atsirado visiems duomenis tvarkantiems subjektams įsigaliojus BDAR, tačiau ginčijamoje situacijoje tai nebuvo padaryta.
Prievolė atlikti PDAV atsirado visiems duomenis tvarkantiems subjektams įsigaliojus BDAR, tačiau ginčijamoje situacijoje tai nebuvo padaryta.
Teismo konstatavo, jog bendrovės padaryti BDAR pažeidimai (netinkamai ir ne laiku atliktas PDAV, duomenų subjektų neinformavimas apie garso įrašų darymą, mažiau privatumą ribojančių priemonių neįvertinimas), kuriuos nustatė Inspekcija, aiškiai patvirtina, jog buvo neužtikrintas tokių techninių organizacinių priemonių įgyvendinimas. Ir dėl to buvo skirta bauda. Tiesa, transporto bendrovė gavo tik 8 tūkstančių eurų dydžio baudą, nes yra savivaldybės įmonė ir jų atsakomybė ribojama 60 tūkst. eurų suma. Verslo atveju bauda būtų buvusi gerokai didesnė.
Mantas Baigys yra advokatų profesinės bendrijos „Avocad“ teisininkas.
