Vis dėlto vienas išalkęs plėšrūnas pasiūlė nuspręsti kažką suėsti. Tada kompanija demokratiškoje diskusijoje sprendė, pagal kokį kriterijų būtų teisingiausia atrinkti auką (tuo kriterijumi tapo ausų ilgis). Galiausiai reikėjo išmatuoti, kieno gi ausys ilgiausios (ginčas kilo tarp gudraujančio kiškio ir pokvailio asilo). Šią istoriją prisiminiau neatsitiktinai.
Prieš kelis mėnesius socialinėje erdvėje pasirodė MOSTA Inovacijų politikos analizės skyriaus vedėjo, dabar einančio MOSTA direktoriaus pareigas Ramojaus Reimerio šmaikštus tekstas, palyginantis Lietuvos universitetus su gyvūnais.
Šiame tekste autorius pagrindines aukštąsias mokyklas taikliai ir nė vienos stipriai neįžeisdamas prilygino džiunglių gyvūnams. Šiame sąraše yra keli plėšrūnai, keli varliagyviai, sunkiasvoriai – begemotas ir dramblys, dar beždžionė ir net papūga. Šioje kompanijoje asilo ir kiškio nėra, tačiau užvirus kalboms apie mokslo ir studijų sistemos optimizavimo galimybes ir iššūkius, visi tarsi sutarė, kad gyvūnai, t. y. aukštosios mokyklos, gali būti suskirstytos į mėsėdžius ir žolėdžius ir jau seniai yra vienoje gilioje duobėje. O dabar jau esame antrajame etape – renkamės kriterijus, pagal kuriuos reikės suėsti, t. y. optimizuoti.
MOSTA dar vadovaujant dabartinei švietimo ir mokslo ministrei Jurgitai Petrauskienei paskelbė universitetų tinklo optimizavimo viziją. Pagal šią viziją Lietuvai reikalingi 3–5 plataus profilio universitetai.
Vizijos įgyvendinimui MOSTA siūlomas terminas: 2020–2025 m. Tačiau universitetų tinklo optimizavimo vizija jau dabar virto nuolatinėmis diskusijomis viešoje erdvėje apie neišvengiamą universitetų uždarymą, sujungimą arba, nebijokim šito žodžio – „suvalgymą“.
Visi žinome, kas tarp Lietuvos universitetų laikomi „plėšrūnais“, o kas – „žolėdžiais“. Nieko keisto, kad ryškėja ir dvi „optimizavimo“ debatų stovyklos. Alkani plėšrūnai garsiausiai ir aktyviausiai pasisako, kad kažką suėsti reikia. Ir būtina tai padaryti kuo greičiau – juk su gurgiančiais skrandžiais neįmanoma konkuruoti tarptautinėse mokslo džiunglėse... O tarp žolėdžių nė vienas nenori aukotis, kad kažkuris plėšrūnas patektų į pasaulio geriausiųjų 100-uką ar 500-uką, todėl pradeda ginčytis apie ausis...
Sparčiai judame iki aukų identifikavimo ir veiksmų. Artimiausiais mėnesiais Švietimo ir mokslo ministerijai teks nedėkingas darbas – įvardinti „optimizavimo“ kriterijus. Nežinia, ar ministerija išdrįs įvardinti žvėris-mirtininkus vardais, kurie pagal nustatytuosius kriterijus turėtų būti paaukoti.
Bet net jei taip, vargu, ar aukos taip lengvai pasiduos. Prasidės ginčai, kieno vis tik ausys ilgiausios. Ar tikrai ministerijos ausų ilgio matavimo metodika objektyvi? O gal ji sukurta atsižvelgiant į plėšrūnų mėgstamą meniu? Ir išvis kodėl vizijoje naudojama SI, o ne imperinė vienetų sistema?
Visi žinome – geriausios inovacijos juk ateina iš anglo-saksų... Galbūt čia bandoma nuslėpti metodikos spragas? O kaip su ausų nukarimo įvertinimu? Nekalbant jau apie tai, kad mokslininkai ginčijasi, ar objektyviau skaičiuoti santykinį ausų aukštį virš žemės (kitaip sakant, pagal topografinį iškilimą), ar lyginant su ausų savininko kūno dydžiu, ar pagal absoliutų aukštį (virš jūros lygio)? O jei būsima auka dar judina ausis ir nesiduoda tiksliai pamatuojama, ar galima jai taikyti papildomą, bausmės, kriterijų ir pirmiausia suėsti labiausiai pasipriešinusį, nes „kelia bangas“? O gal silpniausiems, žvėrims iš regionų, reiktų pritaikyti specialų ausų ilgio indeksavimą? Ir apskritai – ką šiuo klausimu mano Konstitucinis teismas?..
F.Kafkos „Procese“ bausmė Jozefui K. kone išganymas. Aukštasis mokslas dar ne taip seniai išgyveno didžiulę reformą. Ši reforma kartais vadinama tuometinio ministro, dabar specialaus STT liudytojo, G.Steponavičiaus vardu. Kuo skiriasi dabartinės ir G.Steponavičiaus reformos strategijos? G.Steponavičiaus reforma buvo slapta ir aukštojo mokslo bendruomenė buvo pastatyta prieš reformos faktą.
Dabartinis reformos procesas yra kur kas viešesnis. Yra pristatomi skaičiai ir duomenys, kviečiama diskusijoms, bet yra viena problema. Kai sprendėme dėl inovacijų ir mokslo plėtros, buvo laikas atvirumui ir demokratijai. Dabar ES pinigai taip ir neatnešė mums nei Šveicarijos, nei Suomijos lygio aukštojo mokslo lygio. Ir dar turime išspręsti naujas problemas, nes tarp 1987 ir 2002 m. gimstamumas sumenko perpus. Tad „demokratiniai forumai“ jau šiek tiek primena „demokratinį“ Krymo nepriklausomybės referendumą, kai prie rinkimų apylinkių stovėjo „žalieji žmogeliukai“.
Naujoji valdžia turi išspręsti sunkią dilemą. Pasirinkimų diapazonas – tarp blogų ir labai blogų variantų. Bet nusprendus, kad reforma bus, turi būti kuo skubiau paaiškinta, kokia ji bus. Dabar aukštojo mokslo bendruomenė yra demotyvuojama ir gyvena laukimo režimu. Mokslininkai mėnesių mėnesiais turi galvoti ne tik apie savo tyrimus, bet ar ne laikas susirasti naujos veiklos, pvz. naktimis vairuoti taksi.
Dar tik būsima reforma, apie kurią garsiai kalbame, jau kainuoja didžiulius pinigus. Lėta reforma, kai jau tarsi ir nuspręsta, bet dar „iš tikrųjų“ nenuspręsta, tebūtų rafinuotas G.Steponavičiaus reformos tęsinys – skausmingas ir lėtas kai kurių institucijų bankrotas, kenkiantis mokslininkams, visai švietimo sistemai, ir ypač būsimiems abiturientams – juk pradėti studijas, kai nežinai kur jas baigsi, nėra labai viliojantis pasiūlymas.
Doc. dr. Mantas Bileišis yra Mykolo Romerio universiteto (MRU) Viešojo valdymo inovacijų laboratorijos vadovas
