Skirtumas tarp šių dviejų valdžios ir visuomenės santykių modelių yra istoriškai susiklostęs ir priklauso nuo to, kas ką „įsteigė“. Vokiečių, prancūzų ar švedų visuomenės formavimui milžinišką įtaką padarė joms vadovavę valdovai, kurie nustatė tam tikrus standartus, ką reiškia būti vokiečiu, prancūzu ar švedu, o šių standartų nesilaikantys piliečiai negalėjo tikėtis socialinės sėkmės.
Tuo tarpu amerikiečių ir taip pat lietuvių visuomenės pilietinė pozicija formavosi iš pasipriešinimo valdovui, kovojant prieš imperijas, nesvarbu kokias – britų, caro ar raudonąją. Tokiais atvejais tautos atsikrato svetimos valstybės jungo, iškovoja laisvę ir sukuria „savo“ valstybę.
Dėl to prancūzams, vokiečiams ar švedams valdžios įsikišimas į visuomenės reikalus dažnai atrodo suprantamas ir reikalingas, nes „iš aukščiau geriau matosi“. Tiesiog suprantama, jog piliečiai yra per daug savanaudiški, jog galėtų patys be valdžios įsikišimo apginti viešąjį interesą. Tuo tarpu kontraktinio tipo visuomenėse piliečiai į valdžios atstovus žiūri kaip į potencialius tironus, kuriuos reikia prižiūrėti kiekviename žingsnyje, nes jie yra savanaudžiai vagys arba tik kavą geriantys tinginiai.
Visuomenė moka mokesčius, kelia reikalavimus, tačiau būtent valdžia įvertina tų reikalavimų pagrįstumą, būtinumą ir esant reikalui įveda taisykles bei draudimus.
Tokio modelio santykiuose labai svarbus „kontraktas“ tarp visuomenės ir valdžios – konstitucija. Piliečiai iš valdžios reikalauja tenkinti jų poreikius, tačiau jokiu būdu neleidžia versti jų ką nors daryti, net jei daroma jų pačių labui...
Nuomonių skirtumai ypač išryškėja kalbant apie įvairius draudimus, tarkim, apie privalomą saugos diržų segėjimą. Viena vertus, žmogus, kuris nesegi diržo, dažniausiai rizikuoja tik savo asmenine sveikata ir gyvybe, ir valstybė galbūt neturėtų kištis versdama jį nuolat segtis diržą ir bausdama pažeidėjus. Kita vertus, visi puikiai supranta, jog dėl tokio elgesio pasekmės gali būti tragiškos. Tad klausimas – kieno reikalas auklėti važiuojančius automobiliu? Žmonos, vyro ar valstybės?
Taigi organinis valdžios ir visuomenės santykis yra abipusis. Visuomenė moka mokesčius, kelia reikalavimus, tačiau būtent valdžia įvertina tų reikalavimų pagrįstumą, būtinumą ir esant reikalui įveda taisykles bei draudimus, kurie galbūt daugumai gali nepatikti, bet visi vis tiek jų laikosi.
Kontraktinis santykis yra vienpusis. Visuomenė moka mokesčius ir nori paslaugų. Daugiau nieko. Pagalvokite, kuriai barikadų pusei priklausote jūs? Jei antrajai, tai esate kliūtis Lietuvai tapti panašesne į Skandinaviją.
Lietuvos BVP vienam gyventojui yra toks pat kaip Estijoje, tačiau vidutinis atlyginimas ten 1,5 didesnis. Ir taip yra ir dėl to, jog Estijos visuomenei labiau būdingas organinis visuomenės ir valdžios santykių modelis.
Kontraktinės visuomenės, netgi tokios turtingos kaip JAV, yra pasmerktos didžiulei nelygybei. Kontraktinio tipo visuomenės už alkoholizmą ir nedarbą kaltę verčia patiems alkoholikams ir bedarbiams, jokiu būdu neleisdamos jų išlaikyti. Tačiau tai nereiškia, kad alkoholikai ir bedarbiai savo dalies nepasiima kitaip.
Ar žinote, kad JAV kalinių skaičius nepadarytų gėdos Gulago sistemai net jos klestėjimo metais, o 1 šeima iš 6 ten gyvena tokiame skurde, kad turi naudotis maisto talonais, kuriems vis tiek turi „susimesti“ viena turtingiausių laikoma pasaulio visuomenių (!).
Tiesa, dar nepaminėjau, jog yra ir bizantiškas visuomenės ir valdžios santykių modelis, labiau žinomas putinizmo vardu. Tokioje visuomenėje valdžia yra viskas, o visuomenė niekas. Apie šio modelio ypatumus nešnekėsiu, nors ir Lietuvoje dar yra tokio požiūrio šalininkų...
Paradoksas yra tas, kad Lietuvoje daugelis pasisako už organinį požiūrį, kol... tai neįtakoja jų asmeninės piniginės.
Štai jums kasdienis testas. Visi sutinka, kad spūstys Vilniuje yra blogai. Kas dėl to kaltas? Valdžia, kad viešasis transportas neefektyvus, gatvės siauros, šviesoforai nesureguliuoti? O gal piliečiai, kurie kraustosi į individualius namus ariamoje žemėje toli nuo miesto centro?
O gal, vietoje to, kad įstrigę spūstyje niurzgėtume prasiskolinusiai savivaldybei, pagalvokime apie automobilio mokesčio pagal nuvažiuotą atstumą naudą? Juk gyvenantys Vievyje ir važinėjantys kasdien į darbą Vilniuje prie spūsčių ir taršos prisideda labiau. Netiesa? O gal reikia įvesti specialų „ekologinį“ ar „infrastruktūros“ mokestį namų, stovinčių kažkur laukuose, savininkams? Ar sutiktumėte? Gal tuomet atsirastų lėšų net Vilniaus metro!?
Urbanistai sako, kad Lietuvos miestai darosi panašūs į JAV, o ne Europos. Bet tai savaime suprantama, nes ir mūsų visuomenės modelis vis labiau panašėja į JAV, o ne senosios Europos. Ir netgi visuomenės švietėjai, kurie viešojoje erdvėje auklėja „vargolius ir pavidolius“ dažniausiai pasisako už amerikietiško tipo pilietiškumo sampratą, kur vietos viešajam interesui, europietiška šio žodžio prasme, nėra labai daug.
Kur Lietuvoje dingsta tie 500 eurų ir kodėl užsiminus apie naujus mokesčius net ir pilietiškiausiems Lietuvos piliečiams pradeda trukčioti paakį...?
Bet koks skirtumas, kad mūsų visuomenės santykis su valdžia atitinka vieną, o ne kitą teorinį modelį? Atsakymas galėtų būti finansinis: jei šeima dviese uždirba apie 1500 eurų, Lietuvoje ji jau gali pretenduoti į taip vadinamą viduriniąją klasę. Estijoje gi tokios šeimos pajamos siekia apie 2000. Kaip gali būti šalyje, kur mokesčiai didesni, o bendro vidaus produkto sukuriama tiek pat? Kur Lietuvoje dingsta tie 500 eurų ir kodėl užsiminus apie naujus mokesčius net ir pilietiškiausiems Lietuvos piliečiams pradeda trukčioti paakį...?
Nemažai lietuvių tuos 500 gauna vokelyje, o save pateisina matydami, kaip neefektyviai sumokėti mokesčiai išleidžiami Seimo narių naujiems automobiliams, kanceliarinėms išlaidoms ir dar velnias žino kam. Tuomet eiliniai piliečiai linkę geriau tuos pinigus pasilikti savo kišenėje, o ne sumokėti juos į biudžetą.
Tačiau paradoksas slypi tame, jog tie pinigai sotesnio gyvenimo neatneša – jie iškart išleidžiami už vaiko darželio langų pakeitimą ar jo dantų taisymą privačiose klinikose, nes valstybinėse poliklinikose kilometrinės eilės... Galiausiai tas mokestis yra kur kas didesnis už tą, kurio iš jūsų prašo legaliai susimokėti valstybė.
Organinio tipo visuomenės ir valdžios santykiuose vyrauja abipusis pasitikėjimas. Piliečiai moka mokesčius, bet ir gauna aiškią naudą, socialines garantijas, sutvarkytą infrastruktūrą, kokybiškas viešąsias paslaugas – viską, už ką ir atsakinga valdžia planuodama ir skirstydama išlaidas ir sumokėdama šias paslaugas teikiantiems žmonėms.
Kontraktinio tipo visuomenėse galioja taisyklė apie kurią dainavo švedų grupė ABBA – laimėtojui priklauso viskas. Ir visai nesvarbu, kad jie laimėjo ne dėl to, kad yra protingesni ar darbštesni. Juk autobusams skirtomis juostomis irgi važinėja ne darbštūs ir protingi, o tie, kurie tik dėl jiems patiems žinomų priežasčių nusprendė, jog autobusų juostos skirtos būtent jiems... Ir dar nepraleidžia progos atvirai padūsauti, kad asfaltas autobusų juostoje tai duobėtas...
Galbūt į valstybės tarnybą reiktų priimti tik tuos žmones, kurie laikosi organinio visuomenės ir valdžios santykių požiūrio. Žiūrėk, po truputį ir valdžia ims veikti kaip Švedijoje, tada ir tuos mokesčius kažkaip mažiau skaudės mokėti – juk ne nuo tų 1.500 mokestį imtų, o nuo tų 500, kurie net ir neaišku kur dingdami parodo, kokie piliečiai esame.
Doc. dr. Mantas Bileišis yra Mykolo Romerio universiteto Viešojo valdymo inovacijų laboratorijos vadovas
