Agresija tų, kurie dar ne taip seniai niokojo Lietuvos žemę bei žudė mūsų šeimas bei draugus. Taip, tai tie patys tarybinės psichozės paveikti sistemos pastumdėliai, kurių rankomis buvo pražudyti intelektualiausi bei labiausiai atsidavę tėvynei žmonės.
Metodai nepakitę – atvirai meluojama, kad rusų karių Ukrainoje nėra, kaip ir teigiama, jog mes nebuvome okupuoti, tačiau melu, rodos, tiki tik pati Rusija, nes faktai yra akivaizdūs ir neginčijami. Ir žinote ką? Blogiausia, kad ir mes patys vis dar tebegarbiname tuos pačius žudikus: Vilniaus centre iškiliai laikome sovietų raudonarmiečius ant Žaliojo tilto, o Palangoje juos netgi vadiname didvyriais, kurių didvyriškumas prilygsta mūsų partizanams.
Blogiausia, kad ir mes patys vis dar tebegarbiname tuos pačius žudikus: Vilniaus centre iškiliai laikome sovietų raudonarmiečius ant Žaliojo tilto, o Palangoje juos netgi vadiname didvyriais.
Žinoma, kaip visuomet, galima apsitverti idėjinėmis, ekonominėmis ar istorinėmis sienomis – esą nuo Žaliojo tilto iškeldinę skulptūras okupantams, tarybinės praeities iš istorijos lapų neištrinsime, o jei ir ištrinsime, tai negi dėl to geriau gyvensime?
Nebestebina ir tai, jog dažną toks argumentas įtikintų – juk pragmatizmas bei amoralumas šiandien pasireiškia visose įmanomose vertybinėse skalėse. Negana to, net mūsų politiniai radikalai bei reformistai dažnai pavirsta į eilinius prisitaikėlius, nevengiančius ir viešai pareikšti: „nepatinka paminklas – nežiūrėk„. O kur gi tokiais atvejais esame mes – tauta?
Ogi ten – pankų ir paksų sukurtame iliuziniame, iš Europos Sąjungos kylančio blogio pasaulyje, kur užsieniečiai išperka valstybes, o musulmonai vykdo nesibaigiantį džihadą. Ten, kur vėjo malūnai tampa didesniais priešais už raudonuosius tankus, ir ten, kur iš pogrindžio išlindusiųjų įvairiaspalvių vėliavų cirkininkų teisės yra svarbesnės už sąžiningai dirbančiųjų bei tikras tradicines vertybes puoselėjančių žmonių teises.
Jau ne vienerius metus gyvename pasinėrę į venckienių istorijas ir į teisėsaugos peikimą jau už velniai žino ką, tačiau nė vienas save gerbiantis visuomenininkas ar politikas nebesugeba paklausti gerbiamų prokurorų, kodėl mūsų teisėsauga iki šiol nesugeba apginti viešojo intereso, nuverčiant visas tas bjaurastis nuo Žaliojo tilto?
Juk jau šešerius metus turime įstatymą, draudžiantį naudoti bet kokią sovietinę atributiką, tačiau nepaisant to, kiekvieną pavasarį vis dar apsodiname gėlėmis raudonąja saule tviskantį kūjį bei pjautuvą Palangoje. Gal tuomet nėra viskas taip blogai?
Gal vertėtų ne tik nenuversti tų tikram patriotui pasibjaurėjimą keliančių „skulptūrų”, bet ir pastatyti naujų, kad, neduok Dieve, nepamirštumėm savo istorijos, nes viešojoje erdvėje galima pamatyti žmonių, teigiančių, kad istorija tokiu būdu visgi trinama?
Nepamirškime, jog tie patys sovietai jau visai šalia! Kas žino, gal po Ukrainos ateis ir mūsų eilė, o tuomet ir mažiau nukentėsime – daugiau sovietus mylinčiųjų turėsim! Beje, teigiantiems, kad visas Žaliasis tiltas yra sovietų palikimas ir jiems už jį turime būti dar ir dėkingi, reiktų žinoti, kad toje vietoje tiltas stovėjo dar XIV amžiuje, „Žaliojo” pavadinimą gavo XVIII amžiuje, o rusai praėjusiame amžiuje tiltą, kurį patys mėgino susprogdinti, tik atstatė.
Jau šešerius metus turime įstatymą, draudžiantį naudoti bet kokią sovietinę atributiką, tačiau nepaisant to, kiekvieną pavasarį vis dar apsodiname gėlėmis raudonąja saule tviskantį kūjį bei pjautuvą Palangoje.
Dažnai viešojoje erdvėje galima išgirsti debatus apie tai, jog mes esame per mažai vakarietiški, per mažai europietiški ar netgi per mažai amerikietiški.
Galbūt. Tačiau šiandien yra svarbu ne tai. Šiandien mes esame per mažai lietuviai ir vis dar nesugebame vertinti savo laisvės, be kurios nebūtų ir mūsų. Sakote, sugebame ir vertiname? Deja ne, ne tik kad nesugebame, bet dar ir su nostalgija žvelgiame į sovietinius laikus, teisiškai priklijuodami šioms žavioms skulptūroms „kultūros (!!!) paveldo” etiketę.
Na, o sovietine kultūra mes, žinoma, didžiuojamės: kasdienės šventės prie butelio, nuoširdžiausia pagarba kaimynui, kultūrinės išvykos į Sibirą... Net nekalbu apie tokią bendruomeniškumo išraišką kaip bendras turto naudojimas! O jei jau prakalbome apie turtą, nepamirškime palikti kurio nors Vilniaus rajono su nerenovuotomis „chruščiovkėmis“, kad tik neištrintumėm istorijos!
Be viso to, atsiranda ir tokių, kurie sugeba teigti, jog paminklai sovietiniams žudikams, pražudžiusiems šimtus tūkstančių brolių ir seserų, nėra jau tokie blogi – pirmenybę reikia teikti kitoms problemoms, pavyzdžiui, grindinio šalia upės sutvarkymui. Žinoma, paupį tvarkyti reikia, tačiau, gerbiamieji, išdrįskite šiandien pasakyti, žiūrėdami mūsų tremtiniams bei nuo okupantų nukentėjusiems į akis, jog paupio grindys yra svarbiau už sovietinių žudikų skulptūrų atsikratymą, ir tik tuomet leiskite turėti sau moralinę teisę tai teigti.
Žinoma, būtų naivu sakyti, jog turime pamiršti raudonąją istorijos atkarpą. Deja, istorijos mes nei ištrinsime, nei pakeisime, tačiau visuomet turime sau priminti – šie bjaurastį keliantys istorijos lapai nėra mūsų istorija.
Tai tėra tie lapai, kuriuos mes buvome jėga priversti įklijuoti į savo knygą, tad nustokime garbinti tuos, kurie žudė ne tik mūsų tradicijas bei kultūrą, bet ir mūsų šeimas, o tiems, kurie bijo pamiršti istoriją, reikėtų priminti, kad Druskininkų rajone stūkso Grūto parkas, kuris gali jus grąžinti į taip išsiilgtus laikus.
Mantas Kuncaitis yra TS-LKD Tautininkų frakcijos pirmininkas
