Mantas Mikalopas, Lauras Naglis: Valstybė privalo atlyginti bylinėjimosi išlaidas nuginčijus nuobaudą

Dar iki Konstituciniam Teismui nusprendžiant imtis tikrinti tokios situacijos atitikimą Konstitucijai 2020 m. gegužės 19 d. galutiniu tapo Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) sprendimas byloje Černius ir Rinkevičius prieš Lietuvą (peticijų Nr. 73579/17 ir Nr. 14620/18) dėl teisės į veiksmingą teisminę gynybą įgyvendinimo. Tai yra byla, su kuria mums patiems tiesiogiai teko dirbti ir ginti klientų interesus ilgame kelyje iki EŽTT. Trumpai apibūdinsime šios bylos aplinkybes.

1. Istorijos pradžia yra 2015 m., kai vienos iš Lietuvos institucijų patikrinimo metu nustatomi tariami administraciniai teisės pažeidimai (dabar – administraciniai nusižengimai), už kuriuos asmenims skiriamos po 500 Eur dydžio baudos.

2. Asmenys nesutinka su jiems paskirta nuobauda ir apskundžia institucijos nutarimą teismui. Atlikdami šį veiksmą atsakomybėn patraukti asmenys samdosi advokatą ir už jo teisinę pagalbą moka sutarto dydžio honorarą. To pasekmėje per dvi teismų instancijas (tiek pirmoji, tiek apeliacinė teismų instancijos pripažįsta nutarimą esant neteisėtu) įrodoma, kad institucijos nutarimas yra nepagrįstas bei jis yra panaikinamas.

3. Kadangi administracinių teisės pažeidimų kodeksas nenumatė galimybės institucijos nutarimą apskundusiam asmeniu atgauti teisinei pagalbai sumokėtas išlaidas, kurių dydis daugiau nei dvigubai viršijo patį 500 Eur nuginčytos baudos dydį, asmenys nutaria pradėti nauja bylą: su skundu dėl turtinės žalos priteisimo iš valstybės dar tais pačiais 2015 metais kreipiasi į apygardos administracinį teismą. Asmenys prašo, kad jų naudai būtų priteistos teisinei gynybai samdant advokatą išleistos lėšos, kaip žala, padaryta valstybės institucijų veiksmais (priimant neteisėtus nutarimus, kurie teismų buvo panaikinti).

4. Apygardos administracinis teismas, o vėliau ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atmeta asmenų reikalavimus, nes pagal Lietuvoje susiklosčiusią teisminę praktiką administracinio teisės pažeidimo bylos nutraukimas negali būti vienareikšmiai vertinamas kaip pareigūnų neteisėtų veiksmų konstatavimas. Teismai nurodo, kad tuo atveju, jei pareigūnas surinko įrodymus ir buvo įsitikinęs dėl asmens patraukimo administracinėn atsakomybėn, administracinio teisės pažeidimo bylos nutraukimas, nesant pareigūno aplaidumo, paviršutiniškumo požymių, nesilaikymo pareigos elgtis atidžiai bei rūpestingai, negali suponuoti neteisėtų veiksmų aplinkybės konstatavimo, o kartu ir žalos iš valstybės priteisimo. Kitaip tariant, praktika klostėsi ta linkme, kad teismams pripažinus institucijos nutarimo neteisėtumą tai dar nebuvo pagrindas konstatuoti valstybės institucijos neteisėtus veiksmus ir dėl to priteisti asmenims atsiradusią žalą – teisinės pagalbos išlaidų forma.

5. Taigi susiklostė tokia situacija, kai asmenys žinodami apie neteisėtą institucijos priimtą aktą geriau sumokėtų 500 Eur baudą nei gintų savo teises patirdami dvigubai didesnes išlaidas teisinei pagalbai, kad panaikinti tokį neteisėtą institucijos aktą. Kitaip tariant, asmenims finansiškai neapsimokėtų ginti savo teises, nors jie yra įsitikinę institucijos akto neteisėtumu, ką vėliau pripažįsta ir teismai.

Asmenys spręsdami, kad tokia formuojama praktika negali būti laikoma teisės į veiksmingą teisminę gynybą įgyvendinimu Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) prasme nusprendžia kreiptis į EŽTT.

teismams pripažinus institucijos nutarimo neteisėtumą tai dar nebuvo pagrindas konstatuoti valstybės institucijos neteisėtus veiksmus

EŽTT konstatuoja – Lietuva pažeidė Konvencijoje įtvirtintą teisę asmenims kreiptis į teismą

Įvertinęs aukščiau aprašytą situaciją EŽTT konstatavo tokius teisiškai reikšmingus aspektus:

1. Konvencija yra skirta užtikrinti veiksmingas ir praktiškai panaudojamas teises, o ne teorines ar iliuzines teises. Teismas sprendė, kad asmenų kreipimosi į teismą tikslas buvo ne tiesiog sudalyvauti teismo procese, o pasiekti norimą rezultatą – panaikinti jiems skirtą baudą. T. y. EŽTT atsižvelgė į pareiškėjų teiginius, kad kreiptis į teismą siekiant apginti savo teises būtų beprasmiška, jei galų gale jie atsidurtų blogesnėje padėtyje nei prieš bylinėjimąsi (nuginčyta bauda būtų mažesnė už bylinėjimosi metu patirtas ir neatlygintas išlaidas).

2. Priimdamas sprendimą EŽTT nurodė, kad nors bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nebuvo aiškiai reglamentuotas Administracinių teisės pažeidimų kodekse, jos yra atlyginamos remiantis kitais teisiniais pagrindais, įskaitant ir Konstituciją. EŽTT atkreipė dėmesį, kad Administracinių bylų teisenos įstatymas taip pat numato, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekse nustatyta tvarka. Tuo tarpu Civilinio proceso kodeksas savo ruožtu įtvirtina principą, kad „pralaimėjęs moka“, kuriuo taip pat rėmėsi administraciniai teismai kitose bylose, susijusiose su bylinėjimosi išlaidų atlyginimu administraciniuose procesuose. EŽTT paminėjo ir tai, kad valstybės valdžios padarytos klaidos rizika turi tekti pačiai valstybei ir tokios klaidos neturėtų būti ištaisytos suinteresuotų asmenų sąskaita. Kitaip tariant, teismas šiuo atveju nesureikšmino administracinio teisės pažeidimo teisenos ypatumų ir sprendė, jog teisinga yra vadovautis principu, jog ginčą pralaimėjusi šalis kitai pusei turi atlyginti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

3. EŽTT sprendė, kad asmenų byloje Lietuvos administracinių teismų sprendimai, kuriais atsisakyta priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą buvo grindžiami vien nacionalinių įstatymų aiškinimu, jog siekiant tokią teisę realizuoti turėjo būti įrodytas valstybės veiksmų neteisėtumas, o ne atsižvelgiama į šių bylinėjimosi išlaidų proporcingumą, lyginant su materialine nauda, kuri buvo gauta panaikinus baudas. Taigi, publikacijos autorių nuomone, EŽTT iš esmės sprendė, kad tokioje situacijoje turėtų būti vertinamas patirtų teisinių paslaugų išlaidų proporcingumas, o ne nutariama jų neatlyginti apskritai. EŽTT manymu galimybė vertinti patirtų bylinėjimosi išlaidų proporcingumą yra sudaryta ir vadovaujantis rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija).

4. Pažymėtina, kad EŽTT taip pat nesutiko ir su LR Vyriausybės atstovo pozicija, kad asmenys siekdami patirti mažesnes išlaidas galėjo samdytis ne advokatą. Kitaip tariant, EŽTT patvirtino, kad būtent asmuo sprendžia, kokį atstovą rinktis, ypatingai atsižvelgiant į jo specializacijos sritį.

5. EŽTT padarė išvadą, kad nacionaliniai teismai atsisakydami atlyginti asmenų bylinėjimosi išlaidas (nepaisant tokių išlaidų dydžio), patirtas administraciniame procese, kuriame jie ginčijo paskirtas baudas ir tokį ginčą laimėjo, pažeidė asmenų teisę kreiptis į teismą, kurią garantuoja Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis. Papildomai asmenims EŽTT priteisė po 1 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo.

EŽTT nurodė, kad nors bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nebuvo aiškiai reglamentuotas Administracinių teisės pažeidimų kodekse

Taigi aptartas EŽTT sprendimas sudaro platesnes galimybes asmenims, nuginčijusiems valstybės institucijų paskirtas administracines nuobaudas, atgauti teisnių paslaugų išlaidas, patirtas tokių nuobaudų ginčijimo procese. Šiuo atveju, ko gero, tai yra gera teisinė galimybė keisti praktiką, susiklosčiusią bylose dėl valstybės institucijų veiksmais padarytos žalos atlyginimo.

Mantas Mikalopas yra Advokatų profesinės bendrijos „iLAW“ partneris, advokatas. Lauras Naglis yra vyresnysis teisininkas, advokato padėjėjas.