Nekilnojamojo turto mokestis lyg ir galėtų skambėti logiškai remiantis kitų valstybių pavyzdžiu – juk kitur jis didesnis. Tačiau ar jo atnešama nauda – papildomos įplaukos į šalies biudžetą, yra tiesiogiai proporcinga įtampai, kurią jis sukels?
Pats NT mokestis ir jo didinimas iš esmės yra teisinga kryptis ir daugelyje šalių pasitvirtinusi praktika. Štai Portugalija yra nutarusi apmokestinti net ir kilnojamąjį turtą, kuris per pastaruosius 12 metų nepakeitė savo buvimo vietos. Ispanija šį mokestį diferencijuoja pagal nekilnojamojo turto vietą priklausomai nuo gyvenvietės – mokestis miestuose ir kaimuose skiriasi. Prancūzijoje gerovės mokesčiu apmokestinamas ir kilnojamas, ir nekilnojamas turtas – vertybiniai popieriai, pinigai, anuitetai. Airija neapmokestina savininko gyvenamosios vietos, o visam kitam NT taikomas fiksuotas mokestis.
Europos valstybės dažniausiai NT apmokestina skirtingais tarifais, priklausomai nuo jo vertės, paskirties arba vietos. Lietuvoje šios vertės taip pat diferencijuojamos, tačiau praėjusią savaitę Seimas apsisprendė, kad kitąmet šis mokestis tampa aktualus didesnei žmonių grupei. Jei turite NT, kurio vertė viršija 150 tūkst. eurų, planuokite valstybei kasmet sumokėti 0,5 proc. jo vidutinės rinkos vertės, kurią nustatys Registrų centras. Iki šiol buvo apmokestinamas tik 220 tūkst. eurų viršijantis turtas: 220–300 tūkst. eurų vertės NT buvo taikomas 0,5 proc. metinis tarifas, 300–500 tūkst. eurų kainuojančiam NT – 1 proc., o 500–1000 tūkst. eurų NT – 2 proc.
Mokestis skaičiuojamas individualiai kiekvienam asmeniui, tad šeimoms jis kiek mažiau aktualus – jų atveju NT vertės ribos dvigubėja. Skaudžiausiai tai turėtų paliesti vienišas mamas ir tėvus, auginančius mažiau nei du vaikus, bei vyresnio amžiaus didmiesčių gyventojus, gyvenančius centrinėje miesto dalyje. Čia vidutinė NT rinkos vertė greičiausiai pateks tarp apmokestinamųjų. Tad naujasis mokestis nepagrįstai apsunkins šių žmonių finansinę situaciją arba, tikėtina, privers ieškoti mažesnę vertę turinčio NT ir atitinkamai kraustytis į „pigesnes“ miesto vietas, toliau gilindamas gentrifikaciją, apie kurią vis garsiau kalbama. Galiausiai tai paveiks visą NT rinką – būstas kaip investicija taps mažiau patrauklus.
Galbūt valstybės biudžetas nuo šio mokesčio ženkliai padidės ir tikrai galėsime skirti daugiau lėšų pradžioje minėtoms visuomenės grupėms? Deja, planuojama tesurinkti 2,5 mln. eurų, kurie nieko neišgelbės valstybiniu mastu, tik skaudžiai palies nemažą dalį piliečių. Labiausiai glumina ne paties mokesčio pagrįstumas, bet šio mokesčio apskaičiavimo tvarka – ji bus skaičiuojama nuo vidutinės rinkos vertės pagal Registrų centro duomenis, o tai neturi nieko bendra su rinkos verte. Padirbėjus ties apskaičiavimo metodika, esu įsitikinęs, būtų galima surinkti didesnę dalį pinigų net nekoreguojant apmokestinamo NT ribų.
Be to, kamšant kitų metų biudžeto skyles, galima būtų pasitelkti jau seniai rinkoje sklandančius NT ekspertų patarimus – kur kas didesne suma biudžetą galima papildyti realizavus bent mažytę dalį valstybei priklausančio apleisto ir nefunkcionuojančio nekilnojamojo turto. Kuris, beje, dar ir reikalauja papildomų kaštų priežiūrai iš to paties valstybės biudžeto, kurio skylės kamšomos.
Apibendrinant, protingai nustatytas ir taikomas NT mokestis būtų puiki praktika, tik niekas negali paaiškinti, kuo grįstas dabartinis mokestis ir kokią realią naudą jis valstybei atneš. Kalbama apie gerovės valstybę, o tuo pat metu kyla rizika dar labiau skurdinti tas visuomenės grupes, kurioms ir taip reikalinga pagalba. O tuo tarpu akis badantis apleistas pačios valstybės NT toliau stūkso ir dar papildomai kainuoja nė nenaudojamas.
Mantas Mikočiūnas yra NT ekspertas, Lietuvos nekilnojamojo turto agentūrų asociacijos valdybos narys.
