Ši kaina nėra didelė palyginus su ta, kurią sumoka ir valstybė, ir kiekvienas individualus žmogus, kai politinė valdžia ir ypatingai politinės partijos pasineria į žaidimą, pavadinimu "kas nežadės, tas nieko vertas".
Visai neseniai Darbo partija paskelbė ir toliau sieksianti didinti minimalią mėnesinę algą (MMA) tam, kad "žmonės gautų daugiau pinigų". "Tvarkos ir teisingumo" atstovai nepraleido progos pabandyti išlįsti iš "darbiečių" šešėlio pasiūlydami minimalią algą susieti su vidutinio darbo užmokesčiu ir kad MMA dydis sudarytų pusę paskutinių trejų metų vidutinio darbo užmokesčio ir negalėtų būti mažesnis nei pusė praėjusių metų vidutinio darbo užmokesčio. Galiausiai politinė taryba penktadienį paskelbė, kad nuo sausio 1 d. Lietuvoje didėja MMA iki 380 eurų.
Tiek pirmosios, tiek antrosios politinių jėgų, kaip ir visos valdančiosios pozicijos, strategijos aiškios ir labai konkrečios: liečiant jautriausią stygą, atkreipti į save dėmesį ir iškilti žmonių akyse. Orientacija irgi pakankamai tiksli – vidutines ir mažas pajamas gaunantys Lietuvos žmonės. Tikslas – suvilioti galimybe ateityje "į rankas" gauti daugiau, tai yra orumo ir teisingumo kriterijus atitinkantį atlyginimą. Bėda tik ta, kad tie kriterijai labai jau populistiški ir niekuo nepagrįsti.
Ir visgi išvada peršasi paprasta – valdančioji pozicija nelaukia. Vilioja rinkėjus tarsi deivės jūrininkus – pasiklydusius, pavargusius nuo neramios jūros, paprastam žmogui atšiaurių vėjų ir audros. Vilioja ir liūliuoja, migdo kiekvieną skambiais žodžiais, tarp eilučių ar tarp natų paslėpdami tikrąsias reikšmes ir pasekmes jūrininko laivui – valstybei.
MMA didinimas, kad ir kaip norėtųsi, ilgajame laikotarpyje neužtikrins kylančių gyventojų pajamų žadamomis sumomis.
MMA didinimas, kad ir kaip norėtųsi, ilgajame laikotarpyje neužtikrins kylančių gyventojų pajamų žadamomis sumomis. Priešingai – netiesioginiai būdais skaudžiai palies kiekvieną darbuotoją, ypač dirbantį vidutinio ar smulkaus verslo įmonėse.
MMA didinimas yra viena iš priežasčių, kodėl ženkliai mažėja etatų skaičius – vietoje darbo visu etatu pradedama dirbti nevisu arba darbuotojai apskritai netenka darbo. Taip atsitinka, nes darbuotojų išlaikymas tampa našta darbdaviui.
Padidinus MMA, darbdaviai, kurie neturi galimybės padidinti kainų (pvz., neleidžia Viešųjų pirkimų įstatymas, nenori sumažinti pardavimo apimčių, prarasti užsakymų ir klientų bei kt.) ir kurie, pakėlus MMA, negali imtis kitų veiksmų (sumažinti kitas sąnaudas, atleisti darbuotojus, sumažinti atlyginimus kitiems darbuotojams ar kt.) dėl išaugusių darbo sąnaudų gali patirti finansinių sunkumų. Šie gali sąlygoti įmonių bankrotus arba darbuotojų atleidimą. Ir tai, priešingai nei žadama, tikrai nedidina darbuotojų pajamų.
Taigi, teiginys, kad MMA didinimas garantuos didesnes pajamas gyventojams, nebeturi prasmės, kai yra įvertinami jo pakėlimo kaštai ir netiesioginė įtaka darbuotojams. "Tvarkos ir teisingumo" partijos siūlymams dėl MMA ir vidutinio darbo užmokesčio dydžių susiejimo siekį galima nuslopinti teigiant, kad tai paprasčiausiai ekonomiškai nepagrįsta. Šių dviejų ekonominių dydžių susiejimas reikštų jų abiejų tarpusavio priklausomybę ir nepaliaujamą MMA didėjimą.
Didinant minimalų atlyginimą, priverstinai išmokamą darbuotojui, mažėja darbo užmokesčio atotrūkis tarp kvalifikuotų ir mažiau kvalifikuotų darbuotojų.
Dar daugiau – didinant minimalų atlyginimą, priverstinai išmokamą darbuotojui, mažėja darbo užmokesčio atotrūkis tarp kvalifikuotų ir mažiau kvalifikuotų darbuotojų. Tampa nebelabai svarbu, ypač analizuojant jau minėtus vidutinį ir smulkųjį verslą, darbuotojo kvalifikacija ir įgyti gebėjimai (tiek kasininkė jaukioje bandelių parduotuvėje, tiek Valstybinės mokesčių inspekcijos vyriausioji specialistė gauna panašų atlyginimą, nenuvertinant nei vienos, nei kitos indėlio ir įgūdžių).
Tokia situacija užprogramuoja neadekvatų valstybės ekonominės padėties, įmonės našumo ir darbo užmokesčio vertinimą (Kaip pamatuoti darbuotojo našumą? Kaip įvertinti įmonės efektyvumą? Kaip suprasti valstybėje vykstančius procesus? ir kt.). Kiltų, jeigu dar nekyla, klausimas: kam dirbti, jeigu gali nedirbti?
Tai suponuoja ir kitą problemą, o galbūt labiau iššūkį jaunimo darbo politikos srityje. Įsivaizduokime situaciją, kuomet aš, studijuodamas antrame kurse, staiga (Kodėl staiga? Nes vis dar niekas to iš manęs nesitiki) sugalvoju įsidarbinti įmonėje.
Mano tikslas – suderinti programavimo studijas universitete ir darbą ne visu etatu bei tuo pat metu pasinaudoti darbu kaip praktikos galimybe. Tačiau darbdaviui neapsimoka manęs samdyti dėl patirties trūkumo, o ir atlyginimą jis privalo man mokėti minimalų – neatitinkantį mano įgūdžių ir kompetencijos (nepaisant to, kad aš sutikčiau dirbti ir už mažesnį atlyginimą) bei neatspindintį mano noro ir siekio tobulėti.
Ką jau kalbėti apie nuosavo verslo įkūrimą – aš kaip kiekvienas racionaliai – strategiškai ir su mažiausių kaštų siekiu – mąstantis žmogus pasversiu, kad tolygus MMA didinimas, jos susiejimas su vidutiniu darbo užmokesčiu, šalia to atsirandantis netiesioginis nepasitikėjimas jaunu verslu (mokesčiai mažosioms bendrijoms, viešai pasirodantys pamąstymai apie draudimus studentams dirbti, nedidelės investicijos ir kt.), nėra pačios tinkamiausios sąlygos pradėti savarankišką ekonominį gyvenimą. Jos netgi visiškai nėra tinkamos. Gal užsienis man gali pasiūlyti daugiau? Gal ne tik karštą pietų saulę Ispanijos braškių laukuose.
Kaštai darbdaviui, didėjant MMA irgi didėja, o demografinė padėtis, rodanti visuomenės senėjimą, verčia pergalvoti įsikerojusį mąstymą, jog jaunimas yra nevertas pasitikėjimo, geba tik mėtytis ir nevertina jiems suteikiamos galimybės. O tai labai daug pasako ir apie valstybės politikos formuotojus – žuvį duoti jiems atrodo lengviau nei išmokyti žvejoti. Taip paprasčiau. Ir labiau socialiai orientuota – į paprastą žmogų.
Mantas Šnioka yra Lietuvos liberalaus jaunimo pirmininkas
