Liepos 6-oji, valstybės diena, yra viena iš tų ypatingų datų, nudažytų Lietuvos trispalve. Tai lyg dar vienas priminimas, jog turime švęsti Lietuvos nepriklausomybę ir valstybingumą, kurį galime minėti laisvai ir nevaržomai.
Deja, dar atsiranda žmonių, kuriems nenusibodo skųstis, jog pilietiškumas Lietuvoje yra labai žemas, viskas yra blogai, gyvenimas negerėja.
Deja, dar atsiranda žmonių, kuriems nenusibodo skųstis, jog pilietiškumas Lietuvoje yra labai žemas, viskas yra blogai, gyvenimas negerėja, o jaunimui laisvė, valstybė ir joje vykstantys procesai visai nerūpi.
Taip, mes, jauni žmonės, nekovojome už laisvę, nedalyvavome kuriant naujos pilietinės visuomenės pagrindus – viską žinome iš istorijos knygų ir pasakojimų, tačiau šiandien už savo valstybę kovojame kiekvieną dieną.
Užtenka žvilgtelėti į jaunimo organizacijų veiklą, kuri kasdien ugdo daugybę pilietiškų, atsakingų, savo valstybę mylinčių jaunų žmonių. Būdamos be galo skirtingos jos vis tiek sugeba susivienyti ir ieškoti problemų sprendimų, kurie yra svarbūs mums visiems.
Ne kas kitas, o tos pačios jaunimo organizacijos yra pagrindinės didžiausių pilietinių akcijų organizatorės. Ne vienas tikriausiai segėsi neužmirštuolės žiedą, nešė kilometrinę Lietuvos vėliavą ar rišo trispalvę apyrankę ant Gediminaičių stulpų. O jei dar pagalvotume apie visus tuos, kurie kasdien sąžiningai dirba, kuria mūsų aplinką ir pasaulį stebiną savo darbais, taip garsindami Lietuvą.
Stovėdamas kiekvienos valstybinės šventės ar minėjimo metu, apsidairau ir matau, kad daugumą sudaro būtent jauni žmonės, kurie pasipuošę lietuviška atributika švenčia, jog gyvena Lietuvoje ir kasdien laisvai gali kurti bei atrasti daug naujo.
Visa tai – kasdienė ir nesibaigianti kova už Lietuvą, už jos išlikimą ir stiprėjimą, už vienybę ir suvokimą, kad laisvė yra svarbiausia, ką turime. Taigi, liepos 6-ąją kartu giedant Tautišką giesmę, linkiu visiems jausti tą gerą vienybės jausmą, kuris niekada neleis nustoti kovoti už savo valstybę.
