Žvelgiant globaliai, didesnio visuomenės narių skaičiaus (dažniausiai vyrų) poreikis kyla dėl skirtingų priežasčių. Jų gali būti pageidaujama kaip karių, kolonistų ar darbo jėgos. Lietuvoje demografinio nuosmukio problemos dažniausiai aptariamos konkurencingumo (dirbančiųjų stygius stabdo ekonomikos augimą) ir socialinio saugumo (pensijų fondų kaupimo) kontekste, todėl ir šeimos politika vis labiau tampa laisvosios rinkos interesų, o ne asmens gerovės užtikrinimo įrankiu.
Politiniuose debatuose pripažįstama, kad, gimus vaikui, šeimos pajamos mąžta, o išėjus priežiūros atostogų, randasi profesinio paaukštinimo ar net darbo išsaugojimo kliūčių, tačiau atsakomybė rūpintis jaunąja karta tradiciškai užkraunama motinoms. Vyrai raginami padėti moterims atliekant vaikų priežiūros ir namų ruošos darbus, tačiau pastarieji nėra laikomi jų pareiga.
Formuojant politiką Lietuvoje nepaisoma milžiniško atotrūkio tarp vyrų ir moterų atliekamo namų ruošos ir globos darbo. 2012 m. Lyčių lygybės indekso duomenimis, Lietuva iš 100 galimų surinko 22,8 taško, o tai rodo ypač didelius skirtumus laiko, kurį vyrai ir moterys skiria vaikų priežiūrai, mokamam darbui ir visuomeninei veiklai (Nyderlanduose šis rodiklis yra 71,2)2.
Motinos ir toliau paliekamos tempti dvigubą jungą – „lygiomis teisėmis“ su vyrais konkuruoti darbo rinkoje ir prisiimti atsakomybę už šeimos gerovę.
Diskusijos apie šeimą Seime – valstybės remiamas vaikų priežiūros ar šeimos ir darbo derinimo schemas – rodo, kad teisingumas lyčių požiūriu daugumai išrinktųjų nėra svarbus. Vaiko ir šeimos gerovės siekiama motinų sąskaita – vyrai retai minimi kaip globėjai.
Dominuojanti politinė darbotvarkė pabrėžia dviejų šeimos maitintojų, bet ne dviejų globėjų, modelį. Politiką siekiama kreipti taip, kad vis labiau laisvėjanti rinka turėtų galimai didesnę darbo jėgos pasiūlą. Šeimos ir darbo derinimo priemonės tampa moterų į(si)liejimo į darbo rinką (dažnai suteikiančią tik minimalias pajamas) svertu, tačiau ne įrankiu, skatinančiu vyrus keisti požiūrį į savo vaidmenį šeimoje ir dalintis globos pareigomis su partnere.
Net ir didėjantis jų įsitraukimas į vaikų priežiūrą viešoje erdvėje vertinamas kaip apskaičiuotas ekonominis (tradiciniu suvokimu – vyrui derantis) sprendimas, o ne progresyvus žingsnis teisingesnės ir solidaresnės visuomenės link. Motinos ir toliau paliekamos tempti dvigubą jungą – „lygiomis teisėmis“ su vyrais konkuruoti darbo rinkoje ir prisiimti atsakomybę už šeimos gerovę.
Paradoksalu, bet kuo stipriau šeimos politika siejama su biologiniais tautos ir darbo jėgos (re)produkavimo tikslais, tuo mažiau ji duoda siekiamų rezultatų – nepaisant titaniškų pastangų vaikų Lietuvoje gimsta mažai, o ir tie patys, sulaukę pilnametystės, darbo skuba ieškotis svetur.
Kodėl? Lyginamoji Europos valstybių analizė rodo, kad demografiniai rodikliai tampriai susiję su lyčių (ne)lygybe visuomenėje. Pastaroji daro ženklesnį poveikį natūraliam gyventojų prieaugiui nei socialinė nelygybė Didesnė lyčių lygybė lemia ir stipresnį pasitenkinimą gyvenimu, o laimingi žmonės gerovės svetur neieško.
Ko reikia Lietuvai, kad šeimos politika būtų veiksminga ir nevirstų moterų išnaudojimu? Integruoti sėkmę lemiantį ingredientą – užtikrinti lygias galimybes tiek visuomenėje, tiek šeimoje. Pažangi politika privalo atsigręžti į žmogų, nes motinos nėra tik įrankis kitų interesams pasiekti. Jos – visaverčiai visuomenės nariai, kurių gerovė ir turi tapti pagrindiniu vykdomos politikos siekiu.
Margarita Jankauskaitė yra Lygių galimybių plėtros centro ekspertė, LSDP Vilniaus m. skyriaus vicepirmininkė
