Pirma. Ar viešas aktyvisčių, kurios „realiai kovoja prieš gausius moterų teisių suvaržymus“, liaupsinimas dėl veiklos, kuri „paremta giliu žmogiško orumo supratimu, siekiant užtikrinti vienodą galimybę siekti mokslo, darbo, visavertiškai dalyvauti politiniame gyvenime“ yra nuoširdus?
O gal ši retorika tėra regėjimo sutrikimo simptomas, kuomet Azijos, Afrikos ir kitų geografiškai nutolusių vietovių realijos pastebimos geriau nei tai, kas vyksta čia pat, Seimo rūmų papėdėje? Ar smurto prieš moteris mastai Lietuvoje (apie subtilesnes materijas – diskriminaciją darbo rinkoje, skurdo rizikas, žmogiškąjį išsilavinusių moterų potencialo švaistymą, neproporcingai didelę neapmokamo darbo naštą – čia nekalbėsime) nepadeda praregėti? Orientyrus galėtų patikslinti moterys kolegės, deja jų parlamente tiek mažai, kad „pilnaverčiu dalyvavimu politiniame gyvenime“ to net negalima pavadinti.
Deja, gyvename pasaulyje, kur vis dar randasi manančių, kad jiems priklauso žmogiškumo monopolis.
Antra. Jeigu, kaip teigiama, „į žmogaus sąvoką vienodai telpa tiek moterys, tiek vyrai“, kodėl galvą prieš Afrikos kovotojas lenkiančius politikus taip erzina priminimas, kad moterys, homoseksualūs ir translyčiai asmenys taip pat turi prigimtines teises, kurias privalu užtikrinti ir gerbti. Jeigu ilgus šimtmečius (ir vis dar) viešajame diskurse sąvoka „žmogus“ nebūtų vartojama selektyviai, referuojant tik į privilegijuotą heterosekslualų, baltaodį, viduriniosios klasės vyrą, šie akcentai nebūtų reikalingi. Deja gyvename pasaulyje, kur vis dar randasi manančių, kad jiems priklauso žmogiškumo monopolis.
Trečia. Iš tiesų, įdomu būtų sužinoti, kaip nutinka, kad profesijos, tradiciškai siejamos su moterimis, yra tokios svarbios, bet taip prastai apmokamos, o tradiciškai vyriškos suteikia geresnes savirealizacijos galimybes? Gal tai, kas perspektyvu, atitenka privilegijuotiesiems? Kodėl tėvo ar senelio paveikslas žmogaus atmintyje turėtų būti mažiau šviesus nei motinos ar močiutės? Ar tam tikrai būtinos plastinės operacijos? O gal užtektų praplėsti suvokimą, kad profesinis pašaukimas ir įsipareigojimas šeimai, emocinės investicijos į ją neturi nei lyties, nei lytinės orientacijos, tai svarbu kiekvienam žmogui. Kaip beje, ir galimybė profesionaliai tobulėti, gaunant adekvatų atlyginimą.
P.S. Asmens gebėjimas adaptuotis socialinėje aplinkoje yra svarbus psichologinės sveikatos ir brandos požymis. Kaip tuomet turėtume vertinti nepajėgumą priimti visuomenei būdingos įvairovės ir gerbti jai priklausančių žmonių orumą?
Margarita Jankauskaitė yra Lygių galimybių plėtros centro projektų vadovė. Šis tekstas yra atsakymas į R.J. Dagio samprotavimus http://http://m.15min.lt/id/ziniosgyvai/nuomones/rimantas-jonas-dagys-kodel-radikaliosios-feministines-organizacijos-megina-pazeminti-moteris-18-382248
