Atvertę „Dabartinės lietuvių kalbos žodyną“ skaitome žodžio „nuomonė“ reikšmes: tai – nusimanymas, nuovoka, supratimas, pažiūra, nusistatymas. Ieškome toliau: „nuovoka“ reiškia „nuvokimą“, o „nuvokimas“ atskleidžiamas žodžiais „suprasti“, „numanyti“. „Numanyti“ reiškia „suprasti“ ir „žinoti“. „Žinoti“ reiškia „turėti žinią, žinių, duomenų, informacijos“.
Ką energetikos ministras R.Masiulis, netiesiogiai, raštu pareiškęs Seimo Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projekto klausymuose atskirąją nuomonę, „žino, supranta“ apie lytinę ir reprodukcinę sveikatą ir teises, apie reprodukcinės sveikatos istoriją ir dabartį, apie reprodukcines teises kaip moters teises, kurios yra žmogaus teisių dalis?
Apgailestaujant tenka pripažinti, kad aukštas pareigūnas savo rašte tik perduoda kitų sukurtą „žinią“, jam akivaizdžiai Katalikų bažnyčios ar tam tikrų suinteresuotų grupių retransliuotą.
Atskirojoje nuomonėje ministras pasisako prieš embrionų šaldymą, už embrionų skaičiaus ribojimą, už pagalbinių procedūrų taikymą tik susituokusioms poroms, tai yra už moters teisių ir moters pasirinkimo ribojimą. Ar tai yra originali ministro nuomonė? Apgailestaujant tenka pripažinti, kad aukštas pareigūnas savo rašte tik perduoda kitų sukurtą „žinią“, jam akivaizdžiai Katalikų bažnyčios ar tam tikrų suinteresuotų grupių retransliuotą.
Žinia apie moters teises
Apgailestaujant tenka pripažinti, kad garbusis pareigūnas, matyt, nėra girdėjęs apie dokumentus, kuriuos Lietuvos vyriausybės yra ratifikavusios, pritarusios tarptautinėms veiksmų programoms, ar iki šiol vadovaujasi dokumentais, kuriuose teigiama, kad, naikinant moterų diskriminaciją, moterų teisės turi būti pripažintos kaip žmogaus teisės.
Kad turi būti šalinama bet kokia praktika ribojanti moters teises, įgyvendinamos reprodukcinės moters teisės, sudarant moteriai prieinamas lytinės ir reprodukcinės sveikatos ir šeimos planavimo paslaugas. Kad vyriausybės turi užtikrinti paslaugas planuojant šeimą, finansuoti ir remti mokslo tyrimus, metodus ir naujas technologijas vaisingumui gerinti ir nevaisingumui gydyti.
Minėtos idėjos dėstomos šiuose dokumentuose: JT „Visų moters diskriminacijos formų panaikinimo konvencija“, 1979, „Pasaulio žmogaus teisių konferencijos veiksmų programa“, Viena, 1993, JT tarptautinės konferencijos „Gyventojai ir plėtra“ veiksmų programa, Kairas, 1994, JT ketvirtosios tarptautinės moterų konferencijos veiksmų programa, Pekinas, 1995.
Ideologinis karas Lietuvoje dėl Dirbtinio/Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projekto prasidėjo 2002 metais, kai savo dogmatiškąjį „ne“ tarė Katalikų bažnyčia, nepripažįstanti moters teisės į kūno vientisumą, laikanti embrioną žmogumi, vaisių vadinanti vaiku nuo moters apvaisinimo momento, pasisakanti prieš mokslo pažangą, naujas technologijas nevaisingumui gydyti.
Nors Lietuva yra sekuliari valstybė, kurioje gyvena tikintieji ir netikintieji, besivadovaujantys religijos normomis ir neigiantys jas, dabartinė vyriausybė Bažnyčiai daro dideles nuolaidas, nes derina su Bažnyčia nuostatas, kurios yra nesuderinamos su žmogaus teisėmis, todėl Įstatymo projekte yra pažeidžiamos moters teisės.
Nei valstybė, nei bažnyčia neturi jokios teisės sveikai moteriai nurodinėti, kokiame amžiuje jai ryžtis pagalbinio apvaisinimo procedūroms ir ar tapti, ar netapti surogatine motina.
Ne vien susituokusios, bet ir vienišos nevaisingos moterys turi turėti teisę susilaukti vaikų. Embrionai turėtų būti šaldomi tam, kad, nepavykus pirmosioms pagalbinio apvaisinimo procedūroms, būtų galima naudoti užšaldytus embrionus, taip tausojant moters sveikatą. Ir nei valstybė, nei bažnyčia neturi jokios teisės sveikai moteriai nurodinėti, kokiame amžiuje jai ryžtis pagalbinio apvaisinimo procedūroms ir ar tapti, ar netapti surogatine motina.
Žmogus pagal Dievo paveikslą
Niekas nedraudžia pamaldiems lietuviams prieš naktį skaityti Bibliją ir mąstyti apie tai, kaip naktį bus vykdomas Dievo planas priimant vaisingumo dovaną, kaip santuokiniu lytiniu aktu bus perduotas panašumas į Dievą Kūrėją. Netikintiems Dievu tautiečiams nėra būtina tuo tikėti.
Tačiau racionaliai mąstant sunku priimti tai, kad Lietuvoje nevaisingi sutuoktiniai ar gyvenantys ne santuokoje rastų paguodą Biblijoje, kai Bažnyčia aiškina jiems, jog vaikas nėra santuokos tikslas, o Dievo dovana (A.Petraitytė. Katalikų Bažnyčios požiūris į dirbtinį apvaisinimą – „Už gyvybę“, 2002, Nr. 12).
Kodėl Dievas kuria nevaisingus žmones? Kodėl visiems, norintiems turėti palikuonių, nedalina vaikų kaip dovanų? Ir už kokias nuodėmes juos taip žiauriai baudžia nevaisingumu? Kodėl tikintiesiems aiškinama, kad nevaisingumas nėra blogis, nes nevaisingieji gali vienytis su Nukryžiuotoju, dvasinio vaisingumo šaltiniu?
Šiuolaikinis mokslas yra detaliai aptaręs moterų ir vyrų nevaisingumo atvejus, abiejų partnerių nevaisingumą ir neaiškios kilmės nevaisingumą bei pažangius nevaisingumo gydymo ir pagalbinio apvaisinimo metodus.
Lietuvos įvairiose privačiose klinikose sėkmingai atliekamos pagalbinio apvaisinimo procedūros, tačiau valstybė jose iki šiol nedalyvauja, nes nėra priimtas Pagalbinio apvaisinimo įstatymas apibrėžiantis nevaisingumą kaip ligą, kadangi įstatymą priimti trukdo tam tikri „socialiniai partneriai“, sąmoningai pažeidžiantys moters laisvą pasirinkimą ir teisę demokratinėje valstybėje gauti valstybės kompensuojamas reprodukcinės sveikatos paslaugas.
Mokslo pažangos, naujų technologijų kūrimo ir taikymo amžiuje kalbėti apie pagalbinį apvaisinimą, reprodukcinės sveikatos paslaugas kaip apie technologijų valdžią, vartojimą, verslą ir pelną, kaip santuokos jungties išdavystę, vyro ar moters užgaidas yra absurdiška ir primityvu.
Nevaisingumo kaip ligos įveikimas yra ne tik kiekvieno žmogaus teisė, bet ir tikėjimas krikščioniškąja pagalba žmogui, kurios tariami Lietuvos krikščionys nenori suteikti visiems nevaisingiems ir kenčiantiesiems.
Marija Aušrinė Pavilionienė yra parlamentinės Vystomojo bendradarbiavimo, reprodukcinės sveikatos ir teisių grupės pirmininkė, Europos parlamentų forumo Tarybos narė.