Galima tęsti ekonominius argumentus, pereiti į taip vadinamą makro lygį. Paklausti, o kas bus jei visi ims pašalpas? Juk pinigus kažkas turi uždirbti, sumokėti mokesčius ir tik tada pašalpa gali atsidurti bedarbio kišenėje. Pinigai niekaip kitaip nesukuriami – tik darbu.
Tokie makro argumentai yra labai toli nuo žmogaus kasdienybės. Kartą teko bendrauti su vieno Darbo biržos projekto dalyviais. Jauni, ką tik mokslus baigę žmonės į šį klausimą atsakė: „Gal juokaujat? 300 eurų – ne atlyginimas. Geriau pašalpa“.
Atsakymas pasikeičia, kai pradedi su jaunuoliais atvirai kalbėti apie jų ateitį, planus, savijautą, santykius, statusą. Pasidalini savo asmenine istorija. Kalbi apie darbą ne tik kaip pajamų šaltinį, bet kaip būdą kažko išmokti, įgyti patirties, tobulėti, būti tarp žmonių ir mokytis iš jų, o tuo pačiu – daugiau uždirbti.
Realybėje tokių klausimų yra daug daugiau ir žymiai sudėtingesnių. Norėdami iš esmės kalbėti apie tai, kas aktualu: nelygybę, skurdą, socialinę atsakomybę, robotizaciją – peržengiame ne tik bendrųjų programų, bet ir tradicinių mokslų ribas.
Neišsitenka gyvenimas nei programose, nei vadovėliuose, nei klasėse. Bet tai nereiškia, kad neįmanoma jo pažinti. Tiesiog socialinio sąmoningumo ugdymui reikia kitokios sistemos, kitokio požiūrio ir kitokių priemonių. Būtina atsikratyti tam tikrų stereotipų, sugriauti ribas tarp mokyklos ir pasaulio.
Riba tarp tobulo ir realaus žmogaus
Kol bendrosios programos, tėvai, visuomenė, egzaminai, reitingai spaudžia mokytoją ugdyti tobulą žmogų, gyvenimas eina visai kitu keliu. Ar teko girdėti už ką įteikta naujausia ekonomikos Nobelio premija? Richardas Thaleris ją gavo už tai, kad į ekonomiką grąžino žmogų. Daugelis šiuolaikinių ekonomistų šį mokslą jungia su psichologinėmis žmogaus savybėmis. Būtent jos labai daug ką paaiškina. Pavyzdžiui, kodėl žmonės netaupo senatvei, kodėl vis atideda investavimą, o ilgai automobiliui taupytus pinigus staiga išleidžia atostogoms.
Ta pačia linkme eina ir politikos mokslai, aiškinantys, kad racionalus rinkėjas yra labiau iš fantastikos nei iš realybės srities. Ir – šiuolaikinė moralės filosofija, kurioje objektyvias vertybes nugali subjektyvios, patirtos ir įsisąmonintos.
Mokslai pripažįsta neracionalų, klystantį, pasiduodantį emocijoms žmogų. Tokį, koks jis iš tiesų yra. Ar neturėtume ir mokykloje to pripažinti? Siekti tikslų, rodyti kelią, ir suprasti, kad tiesiog nėra tokio dalyko kaip tobulas pilietis.
Ribos tarp tobulo ir realaus žmogaus pripažinimas padėtų ugdyti savimi pasitikinčias asmenybes, o ne idealius piliečius, kurie puikiai pasirodo per atsiskaitymus, bet už klasės durų išsineša tik nerealių reikalavimų naštą.
Riba tarp disciplinų ir reiškinių
Viena didžiausių mokymo problemų mokytojai įvardija mokinių motyvacijos trūkumą. Jiems atsakydami, mokiniai labiausiai pasigenda pamokų sąryšio su gyvenimu.
Įvairūs tyrimai, tarp jų ir Pilietinės galios indeksas, rodo, kad politikos ir ekonomikos naujienomis jauni žmonės domisi labiau nei įžymybių gyvenimu. Jie seka įvykius naujienų portaluose, socialiniuose tinkluose. Aktualijos yra įdomu ir tai yra raktas, kuris sužadina jaunų žmonių motyvaciją suprasti, kaip teorija siejasi su realybe.
Kasdienės aktualijos ar tai būtų šiukšlių ir korupcijos skandalai, Eurovizija, kiti įvykiai reikalauja įvairiapusiško požiūrio: ekonomikos, politologijos, moralės filosofijos įžvalgų. Šių mokslų atitikmuo mokyklos programoje – ekonomika, pilietinis ugdymas, etika. Pamokos, kurios visai nepelnytai yra nustumiamos į mokymosi paraštes. Pilietiškume svarbu ne įstatymus mintinai mokėti, bet pilietinės visuomenės sąrangą suprasti.
Integruotas požiūris padeda ieškoti atsakymų į opius klausimus, pavyzdžiui, kieno gyvybę turėtų saugoti savaeigis automobilis: vairuotojo, vaiko ar to, kuriam didžiausia tikimybė likti gyvam? Ar gyvūnams nereikėtų suteikti daugiau teisių? Ar teisinga užsiimti genų inžinerija?
Tokie klausimai provokuoja vaikų smalsumą, meta iššūkį, nes nėra vieno teisingo atsakymo. Jei su jaunais žmonėmis apie tai diskutuotume, padidintume ne tik jų motyvaciją mokytis, bet ir norą prisidėti prie socialinių problemų sprendimo.
Riba tarp tradicinių ir inovatyvių priemonių
Dabar labai madinga mokyti inovatyviomis priemonėmis, visas „senienas“ nustumiant į šoną. Iš tikrųjų nėra ribos tarp tradicinių ir inovatyvių priemonių. Vadovėlis, lazeris, delfis, memas, filmas ar daina – visa tai vienodai gali būti panaudota ugdyme.
Svarbu, kad priemonės būtų patrauklios, skatintų mąstyti, palengvintų mokymosi procesą. Kokias priemones naudosime, priklauso tik nuo tikslo. Paprastas pieštukas su popieriaus lapu gali būti žymiai įtaigesnis už virtualios realybės akinius.
Socialiniame ugdyme nepamainomas mokymosi temų šaltinis yra socialiniai tinklai. Čia galima sekti, ką Donaldas Trumpas mano apie imigrantus ir ką jam atsako Meksikos prezidentas. Deja, mokyklose paplitęs mitas, kad socialiniai tinklai nėra geras įrankis mokymuisi, tuo labiau – mokymuisi pažinti realybę. Neva socialinių tinklų realybė yra iškreipta, tarsi savotiška hiperrealybė. Bet ar D. Trumpo twitterio įrašas yra mažiau realus už 2002 metų vadovėlyje pateiktą informaciją?
Be to, socialiniai tinklai jauniems žmonėms yra būdas būti pilietiškai aktyviais. Tyrimai rodo, kad apie 61 proc. jaunų žmonių naujienas sužino per feisbuką. Ten dalinasi informacija ir komentuoja. Jei vyresnė karta savo pilietinį aktyvumą dažniausiai apibrėžia kaip dalyvavimą rinkimuose, jauni žmonės priemone daryti įtaką politiniams, ekonominiams, socialiniams procesams nurodo aktyvumą socialiniuose tinkluose.
Panašu, kad ribas tarp tobulumo ir realybės, mokyklos ir pasaulio, mokymosi ir gyvenimo – susikuriame patys. Tad tik patys jas galime ir ištrinti. Reikia tik valios ir drąsos tai padaryti. Kviečiu išdrįsti.
Marija Vyšniauskaitė yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto Švietimo centro vadovė.
