Būtent šis nusivylimas PP valdymu, skandalai ir reformų stoka, o ne arogantiška ir prasta Bronisławo Komorowskio ar agresyvi ir neįtikėtinai populistinė Andrzejaus Dudos rinkiminės kampanijos labiausiai lėmė Lenkijos rinkėjų sprendimą keisti Lenkijos politiką. Kokie yra tie pokyčiai ir ką jie reiškia?
Deja, bet išsamus atsakymas į šį klausimą bus žinomas tik po rudenį įvyksiančių Lenkijos parlamento rinkimų. Lenkijos prezidentas atlieka labiau simbolinį vaidmenį, valstybės politiką formuoja parlamentas ir vyriausybė. Nepaisant to, Lenkijos prezidento rinkimai jau dabar leidžia padaryti dvi išvadas apie Lenkijos politiką.
Pirma, Lenkijoje baigėsi PP vienvaldystė. Pastaruosiuos penkerius metus praktiškai visos valdžios institucijos priklausė šiai partijai, kuri rinkimus laimėdavo milžiniška persvara. Pirmas rimtas smūgis šiam monopoliui buvo praėjusio rudens savivaldos rinkimai, kuriuos PP laimėjo labai maža persvara.
Nepaisant to, prezidento rinkimai, atrodė, neturėjo kelti didelių rūpesčių, nes B. Komorowskis rinkiminės kampanijos pradžioje turėjo virš 40 proc. visuomenės palaikymą.
Tačiau Lenkijos rinkėjų reakcija į tuometinio prezidento arogantišką ir prastą kampaniją, kurioje jis į konkurentus žiūrėjo iš aukšto, nedebatavo su jais, vadino radikalais, o save pristatė kaip racionalių Lenkijos rinkėjų pasirinkimą, rodo, kad PP prarado solidžios, tarptautinę Lenkijos reputaciją keliančios partijos įvaizdį. PP jau nebegali tikėtis artimiausiu metu sulaukti tokio rinkėjų palaikymo, kada ji rinkimuose surinkdavo beveik 50 proc. balsų.
Nors ir nukraujavusi, PP kartu su TT yra favoritės laimėti Lenkijos parlamento rinkimus, o kažkuri iš šių partijų formuos valdančiąją daugumą. Tačiau pergalė rinkimuose jau nebegarantuoja buvimo valdančioje koalicijoje.
Aiškus yra vienas dalykas: net jei PP liks valdančioje koalicijoje, Lenkijos politika bus kitokia nei ji buvo 2007-2015 m.
PP jau nebeužteks Lenkijos valstiečių partijos paramos ir reikės bent dar vieno koalicijos partnerio. TT taip pat reikės bent dviejų partnerių valdančiajai koalicijai suformuoti. Kas bus potencialūs šių partijų partneriai, neaišku.
Dar daugiau neaiškumo įneša faktas, kad Lenkijos parlamento rinkimuose dalyvaus dvi naujos partijos, kurios greičiausiai pateks į parlamentą. Vieną partiją šiuo metu kuria roko muzikantas Pawełas Kukizas, kuris prezidento rinkimuose pritraukė daug jaunimo protesto balsų ir pirmajame ture surinko 20 proc. balsų. Kitą partiją formuoja garsus ekonomistas Leszekas Balcerowiczius. Šiuo metu neįmanoma prognozuoti, kiek vietų parlamente turės šios partijos. Aiškus yra vienas dalykas: net jei PP liks valdančioje koalicijoje, Lenkijos politika bus kitokia nei ji buvo 2007-2015 m.
Antra Lenkijos prezidento rinkimų išvada yra, kad bent jau artimiausius penkerius metus dalis Lenkijos vykdomos valdžios priklausys TT. Kaip tai paveiks vidaus politiką, pasakyti sunku nežinant kito parlamento sudėties.
Tačiau tai tikrai įneš kažkiek pokyčių į Lenkijos užsienio politiką. Skirtingai nei PP, kuri siekė Lenkiją paversti vienu iš Europos galios centrų šalia Vokietijos, Prancūzijos ir Jungtinės karalystės, TT vadovaujasi regionine Lenkijos užsienio politikos vizija ir mato Lenkiją kaip Vidurio-Rytų Europos lyderę.
Nemažai Europos apžvalgininkų baiminasi, kad TT perėmus valdžią Lenkija sugriaus savo santykius su Vokietija ir pradės konfrontaciją su ES. Svarstant apie tai, verta užduoti du klausimus. Pirma, ar TT, o pirmiausiai A.Duda, mato prasmę griauti gerus santykius su Vokietija? Antra, su kuo Lenkijai vykdyti regioninio lyderio užsienio politiką?
A.Duda partijos kontekste atrodo nuosaikiai, tačiau ir iš jo netrūko radikalių teiginių. Pavyzdžiui, jis palaiko Viktoro Orbáno politiką Vengrijoje.
Vengriją, Slovakiją, Čekiją ir Bulgariją valdo prorusiški ir korumpuoti politikai. Vieninteliai potencialūs parteriai Lenkijai būtų Baltijos valstybės ir galbūt Rumunija. Esant tokiai situacijai Lenkijai tiesiog nėra prasmės nusisukti nuo Vokietijos ir bloginti santykius. Tai smarkiai apriboja TT galimybes ženkliai keisti Lenkijos užsienio politiką.
Šie svarstymai neišvengiamai paliečia ir santykių su Lietuva klausimą. Viena vertus, regioninė vizija turėtų nulemti santykių su Lietuva pagerėjimą. Kita vertus, egzistuoja faktorius, kurio nepastebėjo Lietuvos politikai ir komentatoriai, pradėję šiek tiek naivokai kalbėti apie grįžimą prie a. a. Lecho Kaczyńskio laikų. TT yra daug labiau nacionalistinė ir radikalesnė partija nei PP. Nors A.Duda partijos kontekste atrodo nuosaikiai, tačiau ir iš jo netrūko radikalių teiginių. Pavyzdžiui, jis palaiko Viktoro Orbáno politiką Vengrijoje.
Dėl šios priežasties TT žymiai griežčiau ir dažniau pasisako dėl Lietuvos lenkų teisių nei PP. Verta atkreipti dėmesį, kad Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) turi gerus santykius su TT: būtent TT politikai dažniausiai palaiko Waldemaro Tomaszewskio kaltinimus Lietuvai Europos Parlamente ir rašo rezoliucijas dėl Lietuvos lenkų Lenkijos parlamente.
Galima prisiminti ir 2014 m. Europos Parlamento rinkimų kampaniją. LLRA kvietimu Lietuvoje pamatyti, kaip „blogai“ gyvena Lietuvos lenkai, daugiausia lankėsi TT atstovai, o LLRA frakcijos narys Seime Jarosławas Narkiewiczius kvietė atvykti į Lietuvą ir savo akimis pamatyti Lietuvos lenkų „diskriminaciją“ būtent TT lyderį Jarosławą Kaczyńskį, o ne Donaldą Tuską, Radosławą Sikorskį ar Ewą Kopacz iš PP.
Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) turi gerus santykius su TT: būtent TT politikai dažniausiai palaiko Waldemaro Tomaszewskio kaltinimus Lietuvai Europos Parlamente ir rašo rezoliucijas dėl Lietuvos lenkų Lenkijos parlamente.
Taigi, TT užsienio politikoje dominuoja du motyvai – regioninis ir nacionalistinis – ir klausimas yra, koks bus pasiektas kompromisas tarp šių dviejų srovių.
Čia lemiamą vaidmenį turi Rusija ir jos karas su Ukraina. Kol egzistuos Rusijos grėsmė ir Rusijos-Vakarų santykių krizė, tol TT teiks pirmenybę regioniniam motyvui, nes tai liečia Lenkijos valstybės išlikimo klausimą.
Sprendžiant iš A.Dudos rinkiminės kampanijos, kurioje jis nekritikavo ir nejuodino Vokietijos, iš esmės sutarė su B.Komorowskiu Ukrainos klausimais, savo euroskepticizmą išreiškė nepritarimu eurui, o Lietuvą minėjo tik kaip neigiamą euro įvedimo pavyzdį, galima teigti, kad esant dabartinei tarptautinei politinei situacijai TT užsienio politika nedaug skirsis nuo PP.
Šį teiginį patvirtino pats A.Duda, interviu Lietuvos lenkų portalui „Znad Wilii“ kalbėdamas apie santykius su Lietuva: „Be abejo, suprantu, kad mūsų bendradarbiavimas ir geri santykiai yra būtini. Tačiau jų nebus tol, kol nebus išspręstos čia gyvenančių lenkų problemos.“ Taigi, Lenkija Lietuvos atžvilgiu laikysis tos pačios linijos, kurios ji laikėsi nuo krizės Ukrainoje pradžios.
Lenkija pradėjo perėjimą iš senos politinės realybės, kurioje dominavo PP, į naują, kurioje didesnį vaidmenį turės TT, bet kurios ryškesni kontūrai išryškės tik po rudens parlamento rinkimų.
Stebint šiuos pokyčius iš šalies galima ilgai svarstyti, kuri kombinacija būtų naudingiausia Lietuvai. Deja, bet nuo mūsų nepriklauso, kas valdys Lenkiją ar kurią nors kitą demokratinę Vakarų šalį, ir tokie svarstymai daug naudos neatneša. Daug svarbiau yra galvoti, kaip mes realizuosime savo užsienio politiką santykiuose su smarkiai pasikeistusia Lenkija.
Marijušas Antonovičius yra Lenkų diskusijų klubo narys
