Mano supratimu, šios pasipylusios baimės yra bemaž tokio paties trikdančio pobūdžio mitai, kaip siaubo pasakos apie skiepams gaminti naudojamas aborto liekanas, tariamą radiacinę 5G technologijos grėsmę arba stačiai maginės fantastikos žanro pasakėčią apie Stambulo konvencijos kenkėjišką įtaką šeimos modeliui. Mes bijome pažangių sprendimų, kaip anksčiau bijota pirmųjų fordų arba Liumjerų kadrų. Mes iki šiol bijome pokyčių kaip to plėšrūno tankmėje, kurio ten nė nėra.
Dabar dešiniųjų valdžios skelbiamą viziją apie būsimą automokestį vairuotojai iš esmės sutinka panašiai kaip prieš porą metų išleidus puskairiųjų valdžios mokesčio modelį (tą – registracijos). Regiu déjà vu: žmonės vis dar abejoja ir neranda taikliausio žodžio objektui įvardinti.
Jie sako: jeigu automobilis stovi, vadinasi, neteršia, tai už ką mokėti? Bet ar nereikėtų tik stovinčiam automobiliui kaip tik dešimtkart didesnio tarifo, kad išnyktų iš kiemo ir atlaisvintų vietos tam, kam vairuoti būtina?
Jie vis eterin sako, kad toks atseit iki paskutinio skatiko nuskurdins savo vaikus į pamokas turinčius išvežioti tėvelius arba provincijos gyventojus.
Problemą juk kuria ne tiek pats eismas, automobilių variklio savybės ar vairavimo braižas.
Problemą juk kuria ne tiek pats eismas, automobilių variklio savybės ar vairavimo braižas, o tai, kad šalia nūnai vairuoti mašiną priversto tėčio ar mamos nėra darželio arba mokyklos, nėra patogios autobusų linijos arba dviračių takelio, o gatvės plačios ir neretai kitais būdais nei mašinomis neįveikiamoms – tai yra bendruomeniškumo problema. Urbanistų kompetencijų, vystytojų godulio problema, paverčianti tėvelius agregatų ant keturių ratų įkaitais. Kaimo vairuotojas, įtikėjęs, kad savo senutėlio golfiuko į naujesnį džipą pakeisti niekada neišgalės, iki šiol turbūt nepasitikrina skelbimuose, jog netaršų apynaujį – iki 10 metų amžiaus – automobilį jau dabar galėtų įsigyti už dviejų plačiaekranių televizorių kainą.
Jie sako, kad planuojamas metinis automokestis atseit įkainoja ne taršą, o variklio dydį. Siūlyčiau patikslinti – automokestis iš tikrųjų įkainotų ne dydį, o plotį – tai yra pažiūrų plotį. Nes būsimasis mokestis – tai ir mąstymo taršos mokestis.
Mašinos, kaip itin efektyvaus žudymo įrankio, problemą daugmaž išsprendėme didindami baudas (o kaipgi) už vairavimą girtam, statydami informacinius stendus automagistralėse ir greičio erelius pervadinę į gaidelius: check. Bet neapsižiūrėjome mes, kad transportas nužudo ne mažiau žmonių ne tik padarant avariją, bet ir iš kito galo (tai yra per išmetamąjį vamzdį).
Kai Lietuvos džipizacija auga, lyg nebepastebėtume gyvenantys agrarinių lygumų krašte, ir jau ne tiek daug trūksta, kad į SUV sulips net dailės studentai ir darželių auklėtojos (soliariumų klientės ir specialistės jau susėdo, nes juk SUV – tai spinduliai ultravioletiniai!), toks mokestis galėtų pagaliau susieiti mūsų veiksmus su pasekmėmis.
Toji pasekmė – tai neįsąmonintas visuotinis kenkimas vieni kitiems. Kaip tokio reiškinio iliustraciją paimkime, sakykim, Vilniaus Jono Basanavičiaus gimnaziją, kurioje mokosi 462 mokiniai. Mokiniai mokosi kas dieną (kai ne karantinas) eidami į gimnazijos pastatą. Pastatas stovi prie pat vienos labiausiai išmetamųjų dujų cholesteroliu užkištų Lietuvos transporto arterijų – Geležinio vilko gatvėje ties Savanorių žiedu.
Daugiau kaip du iš trijų lietuvių vairuoją dyzelinį automobilį, kuris nėra labai jaunas ir, tikėtina, su išpjautu katalizatoriumi.
Daugiau kaip du iš trijų lietuvių vairuoją dyzelinį automobilį, kuris nėra labai jaunas ir, tikėtina, su išpjautu katalizatoriumi. Nemaža dalis tokių vairuotojų kas dieną prarūksta pro Geležinio vilko gatvę, kurioje veikia gimnazija, į kurią eina 462 mokiniai.
Vasarą klasėje karšta. Vaikai negali atverti langų, nes dus ir negirdės, ką sako mokytoja. Viena mokyklos vadovių pasakoja: kai didžiulės mašinos sustoja į didžiulę eilę, jaučiame smarvę.
Jaunesnius savo vaikus tėtis arba mama, prieš tai pakentėję spūstyje, į pamokas gimnazijoje turbūt irgi atveža neblogai padrožtu taršiu automobiliu, ar ne? Ir mums tai patinka, nes dyzelis juk praktiška, ar ne?
Danijoje, pavyzdžiui, automobilių taršos mokestis sudaro daugmaž paties automobilio kainą. Jeigu pirksi kokį nenaują opeliuką, mokėsi tik 25 proc. vertės, bet užsimanęs mandriausios mažulės iš salono – atseikėsi 150 proc. jos kainos kaip prabangos mokestį (vadinasi, pirkdamas mašiną sumoki tarsi už pustrečios mašinos).
Ir dar ne viskas! Danijoje automokestį sudaro ne tik registracijos, bet ir taršos anglies dvideginiu dedamoji. Mūsų miestų gatvėse dažnai pralekia, pavyzdžiui, „BMW X3“ (džipas mieste – tai jau savaime oksimoronas) – ir kiek už tokį sumokės danas? Šalia registracijos mokesčio danas dar 12640 eurų skirs už taršą. Ir ne, danų atlyginimai nėra keliolika ar keliasdešimt kartų už mūsiškius didesni. Jeigu domina, kiek jūsų mašinėlė atsieitų pritaikius Danijos nustatytas teisės teršti sąlygas, galima pasitikrinti čia (tik teks pažaisti su valiutų kursais, nes ten kronom).
O šiapus Baltijos štai šimtas eurų mat nuvarys į bankrotą ... Jeigu jau taip mėgstame skaičiuoti, tai ekonominės mirčių dėl oro taršos sąnaudos, anot projekto „Life“, Lietuvoje yra vienos didžiausių Europoje – sudaro apie dešimtadalį nuo bendrojo vidaus produkto, kai Švedijos – 0,9 proc., Norvegijos – 0,3 proc., ir tikrai ne vien dėlto, kad skandinavai daugiau nei mes sukuria BVP. Oro tarša iš lietuvio gyvenimo iškerpa pusantrų metų, kuriuos jis galėtų skirti būties klausimams apsvarstyti graudžiu žvilgsniu žvelgdamas į tvariosios plėtros žalojamas agrarines panoramas.
Taigi, mūsų bėda ta, kad automobilį vis dar laikome priemone, kai automobilis mums seniai yra tapęs pasekme.
Ir šiaip taršos mokesčio galėsime nė nemokėti – tai tik mūsų pasirinkimas. Išvengiant mokesčio vienintelis nepatogumas, kad mažalitražiu automobiliu nepalakstysi kaip obuolmušiais „Baltaragio malūne“: lenkdamas turėsi įmesti ketvirtąją pavarą, o vykdamas atostogų su šeima pagalvosi, kurių daiktų neimti – vadinasi, taršos mokestis netgi mokys sveiko minimalizmo!
Kažkas yra supuvę – bet šįkart ne Danijos karalystėje, o Marijos žemėje.
Pasikartokime: beveik du trečdaliai danų kas dieną dirbti ir mokytis keliauja dviračiais (ir žiemą, ir net per lietų, o lyja Danijoj dažniau nei čia). Lietuvos miestuose daugiau negu pusė miestiečių savo dieną pradeda ir baigai birbindami asmeninėmis mašinomis. Kažkas yra supuvę – bet šįkart ne Danijos karalystėje, o Marijos žemėje.
Šalia baimės susimokėti už taršą pastaruoju metu lyg stiebas iš žemės kalasi lietuvio malūnofobija. Mes manėme, kad Kazio Borutos „Baltaragio malūnas“ tėra grožinis kūrinys iš privalomosios literatūros sąrašo, o aiškėja, kad tai – gilaus lietuviško archetipo liudijimas.
Pavyzdžiui, priešindamiesi tabalai tabalai vėjo elektrinių parkui netoli Telšių, gamtosaugos tarnautojai bir bir argumentuoja tautosakinėmis ir literatūrinėmis brabrakš brabrakš klišėmis. Vėjo jėgainės mat negali matytis nuo Šatrijos kalno, nes „Šatrija – Žemaitijos kalnų karalienė, vaizdai nuo jos – neįkainojami tradicinio kaimiško agrarinio kraštovaizdžio įsikūnijimai“ (citata iš tikro rašto). Kai vėjo energetika yra įkainojama kaip būtinybė tvariai suvaldyti klimato kaitą, kaimiškas agrarinis kraštovaizdis užtat išlieka neįkainojamas.
Prieš keletą metų Aplinkos ministerija užsakė „Vizualinės taršos gamtiniams kraštovaizdžio kompleksams ir objektams nustatymo metodiką“, kurioje – dėmesio – vėjo jėgainių vizualinė tarša sulyginama su sąvartynų: „apleisti ūkiniai ir gyvenamieji pastatai, gelžbetoninių elektros stulpų gausa, didžiuliai betoniniai vandens valymo įrenginiai, vėjo jėgainių parkai, poilsio aikštelės, nelegalūs sąvartynai, iškirsti miškų plotai, nerekultivuoti karjerai, nusausintos pelkės, dykvietės“. Tarkim, vėjo jėgainių parkai – tai žemės ir dangaus randai, tik kaži kuo čia dėtos poilsio aikštelės? Spėju, tai vandenlenčių ir batutų parkai, taip išplitę šalies ežeruose, nūnai ir niokoja skaidriųjų vandenų tyrumą?
Danijoje laibiems malūnų stiebams grakščiai įsikomponavus bažnyčių smailių, šimtamečių ąžuolų, švyturių fone – Danijoje visur malūnai, tas herojus iš La Manšos ten sprandą nusisuktų su tiek priešų bekovodamas, vėjas sukuria beveik pusę karalystės elektros. Vėjo jėgaines, išblukusias pro automobilio langą, netgi regime Anderso Thomo Jenseno puikiojo filmo „Adomo obuoliai“ finalinėje scenoje.
Šiuo metu Lietuvoje vėjo malūnų, generuojančių elektrą, nedaug kur išvysi – jų yra 350. Palyginkime: lygiai prieš šimtą metų Lietuvoje sukosi apie 1000 vėjo malūnų, generavusių miltus. Jeigu vėjo elektrinių stiebai „daro žalą grožio jausmui, o matomas vaizdas nekelia estetinio pasigėrėjimo ir suvokiamas kaip bjaurus“ (žodžiai iš tos pačios metodikos), statykime jais užstodami ne panoramą nuo karalienės Šatrijos arba monarchės Juozapinės kaktos, o paslėpdami sovietinio bjaurumo ir brutalumo palikimą.
Vadinasi, tankiai susodintomis jėgainėmis galime paslėpti Justiniškes ir Šilainius, „Achemą“ ir „Lifosą“, ir taip toliau. Praktiškai bet kur apie Šiaulius, Panevėžį ar Mažeikius iškeltas minimalistinės gracijos vėjo malūnas tik paįvairins vaizdą pro sovietinių daugiabučių rajonuose gyvenančių miestiečių langus galbūt net išaugindamas jų nekilnojamojo turto vertę. Vien dėl elektros pastatytame Visagine vėjo elektrines išvis galima susmaigstyti bet kur – tiks ir pagal miesto prigimtį, ir bus puiki kompozicija su pušynais, kaip dar Kazio Borutos aprašyta: „Baltaragio malūnas buvo ant aukščiausio kranto, ir jo sparnai, šmėkščiodami iš tolo pro mėlynas pušų viršūnes, sukdavosi nuo mažiausio vėjelio, kuris padvelkdavo iš ežero“.
Mano supratimu, vienintelės panoramos, kuriose galėtų nesimatyti vėjo elektrinių – tai yra neįkainojamo kuršiško paveldo peizažai nuo Mirusiųjų ir Parnidžio kopų, bet jau pavėlavom: pasirodo, naktį raudonų vėjo elektrinių žibintų juosta nuo Neringos viršukalnių jau matosi, kaip atskleidžia šis Mariaus Čepulio kadras. Su liniuotėmis brėžiniuose kraštovaizdžio bjaurastį matuojantys specialistai turbūt apskaičiavo, kad reginys tokiu nuotoliu kraštovaizdį suniokoja dar palyginti nebjauriai.
Apskritai jeigu taip bjauru stiebai su mentėmis, galima paprasčiausiai nusukti akis į kairę arba karvytę.
Pagal statistiką atrodytų, kad automokesčio ir tvarios energetikos šalininkų Lietuvoje, kaip ir Danijoje, yra didžioji dauguma: 2019 m. Aplinkos ministerijos užsakyta apklausa parodė, kad 63 proc. gyventojų neigiamą aplinkos oro taršos poveikį žmogaus sveikatai laiko svarbia problema, kurią būtina spręsti.
Tai ir spręskim, dievaži, jei pritariame. Užuot triukšmingai perkėlinėję rūpestį aplinkosauga į erdves, kuriose lankomės retai arba išvis gyvai nesame lankęsi (pavyzdžiui, tame miške, kur žiauriai blogai, feisbuke mačiau, žiauru), grįžkime pagaliau arčiau artimosios aplinkos ir sąžiningai vienas kito paklauskime: ar didžiosios žalos nesukuriame vairuodami taršias mašinas, užteršdami vandenį nevalytomis nuotekomis, valgydami pramoniniu būdu užaugintą kiaulieną ir neva netyčia pirkdami elektrą kad ir iš nesaugaus Astravo? Mes taip gerai regime aplinkos taršą ir žalą gamtai tolumoje arba gilumoje todėl, kad nieku gyvu jos nenorime pamatyti sau po kojomis ar prieš pat nosį.
Kai pasirūpinsime savimi ir savo aplinka, tuomet ir rūpestis žvėreliais, medeliais ir ekosistemomis bus sąžiningesnis.
Marijus Gailius yra aplinkos ministro patarėjas.
