Sveikinu kolegas ir džiaugiuosi naująja iniciatyva, juk pagalbos per daug niekam nebus. Pats auginu tris vaikus, tad puikiai suprantu poreikį pasitarti, pasikonsultuoti ir gauti kartais tikrai reikalingos pagalbos ieškant vis naujų būdų ir formų susikalbėti su atžalomis. Vis dėlto, be malonaus džiugesio manęs neapleidžia ir kartu kilęs sumišimas – negi šioje šalyje nebėra vietos senukams?
Leiskite paaiškinti kodėl. Pasak aukojimo statistikos Lietuvoje, vaikai, atmetus sportą, yra labiausiai remiama visuomenės grupė, kuriai skiriama ir daugiausia visų institucijų dėmesio. Imkim mažus ir didesnius, sergančius ir sveikus, augančius su tėvais ar be jų, turinčius kuo užsiimti ar tik bandančius save atrasti – visos šios grupės gauna vienokį ar kitokį dėmesį. Ir gauna jo nemažai.
Mes prieš vaikų namus. Prieš smurtą ir patyčias. Mes už užimtumą, įveiklinimą ir t.t. Tai yra labai gerai. Tai reikalinga. Mes patys, dar 2014 metais įkurdami M.Čiuželio labdaros ir paramos fondą, pradėjome nuo neišnešiotų kūdikių slaugos ir medicininės priežiūros sąlygų gerinimo. Vargu bau kas suabejos – juk vaikams viskas prieš akis, padėkime jiems užaugti, rasti savo vietą „šioje beprotiškoje gyvenimo skuboje“, padėkime jiems dabar ir taip diekime jiems artimo meilės ir savitarpio pagalbos idėjas.
Kas toliau? Na, jie auga, užauga, sveiksta ir pasveiksta, įveiklinami arba įsiveiklina. Pradeda dirbti. Nesiseka dirbti. Tuomet mes – valstybė – ir vėl įsikišam su visomis geriausiomis savo paskatomis ir sakome: štai tau viena pašalpa, štai kita, net iš tribūnos valstybės vadai viešai moko „o kam dirbti, kam stengtis, jei geras pašalpas mokame“. Reikia savo piliečiais gi pasirūpinti. Kadangi vienam, paprastai, liūdna, žmonės kuria šeimas, gimdo vaikus. Ir jeigu tau nelabai sekasi, valstybė ir čia padės – daugiau vaikų, daugiau pašalpų. Juk kone pusė Lietuvos taip ir „verslauja“.
Tačiau, gerbiamieji, visi mes mirsime. Kada nors. Kai vaikai bus paaugę. Gal net užaugę. Išėję savo šeimas kurti. Ir iš pašalpų gyventi. Kuomet mus ir mūsų besibaigiančias dienas nuo debesėlio krašto stebės jau išėjęs sutuoktinis, draugas, partneris. Tuomet mes liksime vieni. Vienų vieni. Su savo metais ir patirtimi. Džiaugsmai ir išgyvenimais. Bet be vaikų. Ar artimųjų. Tuomet valstybė tau pasakys: „tavo laikas baigėsi. Kaip ir mūsų dėmesys“.
Juokas juokais, kad ir toks truputį pro ašaras. Bet sugrįžkime prie pagalbos linijų. Ir senolių. Jau dvejus metus Lietuvoje vystome ir diegiame garbaus amžiaus žmonėms skirtą draugystės, bendravimo ir pagalbos liniją „Sidabrinė linija“. Subalansuotą vienišiems, atskirtį ir izoliaciją išgyvenantiems senoliams, bet naudotis gali visi 60 ir vyresnio amžiaus asmenys, kuriems trūksta bendravimo džiaugsmo, kas išgyvena netektis, ką kankina ir neramina sielos skausmai ar liūdesys. Tai naujoviška paslauga Lietuvoje, kokios iki šiol nebuvo, ne apie verkimą, o apie džiaugsmą, dalijimąsi, savitarpio pagalbą ir bendrystę. O per tai – vienišumo ir socialinės atskirties mažinimą. Ar gi ne to mes visi siekiame? Dveji metai – netrumpas laikas, tad jau galiu šiokias tokias išvadas daryti ar įžvalgomis pasidalinti.
Ką bedarytume, M.Čiuželio labdaros ir paramos fonde laikomės nuostatų, kad nereikia išradinėti dviračio iš naujo, reikia kooperuotis ir draugauti su jau veikiančiomis iniciatyvomis, jas papildyti ir kartu surėmus pečius vystyti toliau. Juk vienas sveikas ir stiprus visuomet padarys daugiau nei du šleivi ar kuproti, tiesa?
Su idėja dar 2015 metais kreipėmės į Lietuvos emocinės paramos tarnybų asociaciją. Prisistatėme, pasipasakojome. Nieko per daug neprašėme, priimkite, sakėme, po sparnu, ir to mums bus per akis. Mums atsakė: mūsų asociacijoje jums ne vieta ir mums su jumis nepakeliui. Neva, naujokai, be patirties, pasižaisit ir pabos. Ne, tai ne.
Su idėja kreipėmės į kitas suaugusiems skirtas emocinės paramos linijas. Suremkime pečius, mes norime daryti, prisidėsime kuo galime, kartu padarysime daugiau. Mums atsakė: jūs nepageidaujami. Ne, tai ne.
Įvairių iniciatyvų forma kreipėmės į Prezidentūrą – palaiminkit, padrąsinkit, pakvieskime kartu tuos kone 30% šalies gyventojų iš naujo atrasti gyvenimo džiaugsmą. Daugiau gi nieko nereikia. Mums atsakė: Prezidentė užsiėmusi; gauna per daug tokių prašymų; neįdomu. Ne, tai ne.
Pradėjome veiklą patys. Kūrėme, lipdėme, ieškojome, bandėme, klydome, taisėme. Vėl kūrėme. Viešinome, pasakojome, skleidėme žinią, važinėjome, kalbėjome. Tą vis dar darome iki šiol. Lenkiu galvą prieš Lietuvos nacionalinį radiją ir televiziją, patikėjusiems ir prisidėjusiems prie žinios sklaidos visais savo kanalais. Jei vieni patikėjo iškart, kitiems reikėjo daugiau laiko. Tačiau šiandien jau turime kone 1 000 per „Sidabrinę liniją“ bendraujančių senolių 58-iose iš 60-ies Lietuvos savivaldybių – su vienu ar net keliais naujais draugais, naujais pomėgiais, iš naujo išgyvenamomis istorijomis, prisiminimais, emocijomis. Kartais su profesionalių psichologų pagalba, netrukus – ir dvasinėmis konsultacijomis. Viskas, ko reikia jiems, senoliams. Kad jų gyvenimas vėl pražystų įvairiomis spalvomis. Rezultatas? Daugiau nei 2 000 pokalbių valandų, kas sudaro kone 3 mėnesius nepertraukiamų pašnekesių. Tris mėnesius. Nepertraukiamai. 24/7.
Su tokiu bagažu kreipėmės į Socialinės apsaugos ir darbo ministrą – mes jau išaugome šeimos privačios iniciatyvos rėmus ir prašome ministerijos prisidėti. Juk, kaip bebūtų, tai nacionalinio masto projektas. Net ne jokios išimties tvarka ar išskirtinių sąlygų forma, o tiesiog galimybe sudalyvauti konkursiniame finansavime. Nepatikėsite, bet JOKIO senyvo amžiaus žmonių gyvenimo kokybę gerinančio konkursinio finansavimo iki šiol nebuvo, nepaisant tradicinio kai kurių organizacijų šokių ir dainų rėmimo ar smurto šeimoje prevencijos. Reikia ir to. Bet to negana. Tą ir bandėme pasakyti Ministrui. Jis – nuoširdus ir sąžiningas, pažadėjo pagalvoti ir apsvarstyti finansinės paramos galimybę su kitu biudžetu, o tuo tarpu pasiūlė kreiptis į savivaldybes ir mielai sutiko prisidėti savo globa. Ačiū labai, Ministre, tai išties didelė parama, atvėrusi mums ne vienas duris ir širdis.
Kaip tarė, taip padarėm. Ir kreipėmės į savivaldybes. Juk galų gale vietiniai merai su savo komandomis yra arčiausiai žmonių. Vieniems nieko daug aiškinti nereikėjo, sukirtome rankomis labai greitai – ačiū Druskininkams, Panevėžiui, Kaišiadorims, Vilniui už finansinę paramą, Alytaus, Klaipėdos, Neringos, Palangos, Šiaulių, Visagino miestų ir Jonavos, Plungės, Rokiškio, Šilutės, Telšių, Varėnos rajonų savivaldybėms, jų socialinės paramos skyriams bei socialinių paslaugų centrams, kurie prisidėjo nefinansine parama, – kiti gi, pamatę Ministro „kepurę“ be užuolankų rodė į duris: „jei kepurę davė, tai ir pinigų tegul įdeda“.
Taigi, skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas. Kaip ir senatvė – sulaukei? Pats kaltas. Ir kai galiausiai išgirsti, kad „Tėvų linijos“ trijų mėnesių „pabandymui“ skirti net 25 000 Eur (!) – ką už tiek reikia daryti, manęs neklauskit, mūsų visos „Sidabrinės linijos“ METINIS biudžetas su viešinimu, 8 samdomais paslaugų teikėjais (jau 5-iomis skambučių centro operatorėmis, savanorių koordinatore, projektų koordinatore, finansavimo paieškos projektų rašytojais, 12 val./dieną budėjimu ir t.t.), skambučių centro palaikymu ir vystymu, 5 000 pokalbių per metus tesiekia 50-60 000 Eur, o čia vos dvi psichologės, 4 val./dieną ir tik tris mėnesius – man telieka liūdnai konstatuoti: šioje šalyje vis dar nėra vietos senukams. Visi maži, jauni, aprūpinti ir pagloboti turėtų nesulaukti senatvės – mirti jauni, bet laimingi. Arba emigruoti.
Ar mirti jaunam išeitis? Nemanau. Kaip ir emigracija. Todėl kviečiu visus – pradedant įstatymų leidžiamąja valdžia, vykdomosiomis valdžiomis, neaplenkiant ketvirtosios valdžios ir visų suinteresuotųjų įstaigų ar organizacijų – suvienyti jėgas ir kartu kurti draugišką senatvei Lietuvą, kur kiekvienam būtų gera senti, o garbaus amžiaus žmogus būtų integrali ir svarbi visuomenės dalis. Griaukime nusistovėjusius stereotipus apie senatvę, skatinkime teigiamą ir pagarbų požiūrį į vyresnio amžiaus žmogų, nenustumkime jo į gyvenimo paraštes ir po kurio laiko atsigręžę atgal patys nustebsime įvykusiais pokyčiais.
