Neseniai socialinės apsaugos ir darbo ministro patarėjo pareigas palikęs profesorius Romas Lazutka paskutiniame savo komentare „Nu, nafig“, nenusikalbėkim apie „Sodrą“ užsiminė apie „visais kanalais platinamą anti-sodrinį marazmą“. Tačiau gal net ir pats to nenorėdamas profesorius atskleidė ir kitą „Sodros“ pusę: ji jau dabar yra tokio aukšto progresyvumo, kad kalbos apie dar didesnį solidarumą netenka prasmės.
Profesoriaus stengiasi ir aiškiai parodo, kad jeigu mažai uždirbi, tavimi pasirūpins „Sodra“. Ir jis teisus, būtent tai ir vyksta šiuo metu – „Sodra“ pasirūpina mažas oficialias pajamas gaunančiais uždirbančiųjų didesnį nei vidutinį ar kelis vidutinius atlyginimus sąskaita. Tai jie paverčia „Sodrą“ veiksnia, o pati „Sodra“ aiškiai brėžia ribą, vos ne pirštu parodo, kokios pajamos pakankamos, o kokios jau gali būti traukiamos iš šešėlio.
Nebūkime naivūs, jeigu mes Lietuvoje turime 260 tūkst. žmonių, kurie gauna minimalų atlyginimą, reikia suprasti, kad 160 tūkst. greičiausiai neuždirba ir jo arba nerodo savo pajamų.
R.Lazutkos straipsnis apnuogino tą „Sodros“ sistemos pusę, kurią dažnai vengiama įvardyti paprastai ir aiškiai: didesnį už maksimalų progresyvumą sugalvoti būtų sunku. Aukštesnes, panašesnes į Europos vidurkį pajamas gaunantys žmonės ir yra „Sodros“ garvežiai, išlaikantys pačius silpniausius visuomenės narius, ypatingai pensijoje.
Nesant „lubų“, daugiausiai mokesčių „Sodrai“ sumokančių asmenų grupė „Sodros“ sistemoje, deja, neturi įtakos savo gerovei nei šiuo metu, nei ateityje, nei senatvėje, nebent savanoriškai dalyvauja II pensijų kaupimo pakopoje. „Sodros“ lubos vis tik turi atsirasti ir, turint galvoje nevienodą „Sodros“ empatiškumą skirtingo dydžio įmokas mokantiems žmonėms, verta kelti klausimą, ar dabartinis modelis neturėtų būti taisomas, ar jis neskatina mokėti atlyginimų kitais keliais, apeinančiais „Sodrą“.
Vienas akivaizdžiausių pavyzdžių – ligos. Daugiau uždirbantieji gana atvirai tarpusavyje diskutuoja ir pripažįsta, kad ligos laikotarpiu renkasi ne nedarbingumą, o formina atostogas tam, kad gautų atostoginius. Kodėl? Nes nepaisant didžiulio šių žmonių indėlio į „Sodros“ sistemą, jos išmokos nepadengia privalomų išlaidų. Kitaip tariant, kai susirgus aukštesnes pajamas gaunančiam žmogui reikia pagalbos, jis jos negauna, nors ir toliau traukia paskui save daugybę žmonių, kurie ir gauna „Sodros“ išmokas, kai kuriais atvejais net procentiškai didesnes nei jų pajamos.
Tenka konstatuoti, kad „Sodros“ sistemos dvasia, nors ir įvilkta į ekonominės logikos rūbą, iš tiesų remiasi moralinio pobūdžio argumentais. Tai ne kaupimo, o perskirstymo sistema, kur sudedame pinigus į bendrą katilą ir tada daliname, žiūrėdami, kam daugiausiai trūksta, kliūname už pilkųjų zonų. Tai labai aiškiai matosi kai atlyginimams augant senatvės pensija didėja labai neženkliai.
Suprantama pagunda ateities scenarijams remtis modeliais, pagal kuriuos ekonomika augs, atlyginimai didės. Tačiau vengiama atsižvelgti į faktą, kad Lietuva nukraujavo jaunimu, kuris renkasi savo ateitį ne Lietuvoje. Po 8 ar 10 metų mus gali ištikti rimtos problemos, kas mokės „Sodrai“ ir uždirbs pensijas. Dar neaiškiau – kas mus ištiks po 20 metų. Deja, skaičiavimai nėra orientuotas į jauną žmogų, kuris galbūt rūpinasi savo pensija ar ateities išmokomis ir lygiai taip pat nusipelno sprendimo priėmėjų dėmesio. Dabar fokusas nukreiptas į tuos, kurie šiuo metu gauna pensijas, negalvojant apie ilgalaikę strategiją ir demografinius iššūkius ateityje.
Beje, paprastą klausimą, kodėl paprastai ne visai gerai jaučiasi mokantieji „Sodrai“, labai lengvai galima paaiškinti anaiptol ne „anti-sodrinio marazmo“ argumentu. Prie jos išlaikymo ir gyvavimo prisidedame kiekvienas ir mums objektyviai negali patikti situacija, kai lėšas akumuliavusi institucija nesugeba sukontroliuoti išlaidų pagrįstumo bei užtikrinti sąžiningo perskirstymo.
Marius Dubnikovas yra Vilniaus universiteto Verslo mokyklos lektorius.
