Viena vertus, finansų tarpininkai pagrįstai nelinkę prisiimti didesnės kredito rizikos, kita vertus, įmonės pačios gali būti nepajėgios išskirtinio sunkmečio metu prisiimti dar didesnių skolinių įsipareigojimų. Siekiant padidinti teikiamos pagalbos tempą ir išvengti neadekvataus įmonių įsiskolinimo, turėtų būti svarstomos ir kitos pagalbos verslui galimybės.
Be abejo, galima pagalbą tiesiog ... dalyti išmokų pavidalu visiems (o gal dar ir po lygiai?). Tai būtų labai greita, bet ar efektyvu? Ir kokią žinią tai pasiųstų verslo bendruomenei? Pagalbos teikimas grąžintinų lėšų pavidalu turi drausminantį elementą – besiskolinantysis turi įsivertinti, ar tikrai šių lėšų reikia, nes reikės jas grąžinti. Bet tokia parama nepasiekia verslo arba pasieks jį per vėlai. Pinigus dalyti blogai, paskolas suteikti blogai, tai ką daryti?
Šiuo metu keliose šalyse yra svarstomas supaprastintas pagalbos verslui mechanizmas, turintis kapitalo injekcijos bruožų. Principas labai paprastas – įmonei yra siūloma grąžinti už kelis praėjusius metus sumokėto pelno mokesčio dalį (pinigai įmonėms čia ir dabar, įgyvendinama per paprastą jau veikiantį mokesčių permokos grąžinimo mechanizmą). O kuo čia dėta „kapitalo injekcija“? Už tai įmonė turi sutikti kelerius metus mokėti padidintą pelno mokesčio tarifą. Bus pelnas – dalysies, nebus jo, nieko nemokėsi. Be abejo, tokiam mechanizmui įgyvendinti reikėtų pakeisti pelno mokestį reglamentuojančias teisines normas.
Jau galima nuspėti kritiką: kaip slėpė pelną, taip ir slėps – ir špygą jums, o ne didesnį pelno mokestį. Bet ar tikrai? Valstybė siunčia signalą verslui – mokėk mokesčius, nes tuo atveju, kai ištiks bėda, galėsi „pasiimti iš rezervo“. Gal tai geriau, negu tiesiog padalyti mokesčių mokėtojų pinigus?
Bus pelnas – dalysies, nebus jo, nieko nemokėsi.
Tokia paramos verslui forma nepadidintų įmonių įsiskolinimo, jų nemokumo rizikos ir prisidėtų prie bankų sektoriaus finansinio stabilumo. Europiniuose rateliuose svarstoma, kad įgyvendinta Europos lygmeniu tokia priemonė padidintų ir euro zonos stabilumą bei atsparumą šokams. Bet, nelaukdami biurokratinių sprendimų, tokią priemonę galime įgyvendinti jau dabar. Panaši priemonė svarstoma ir Singapūre supratus, kad smulkusis ir vidutinis verslas neturi gebėjimų pasinaudoti sudėtingomis pagalbos schemomis.
Kokia būtų tokios pagalbos priemonės kaina Lietuvos biudžetui? Pastaruosius dvejus metus kasmet buvo surenkama daugiau kaip 700 mln. Eur pelno mokesčio. Veikiančių ūkio subjektų šalyje buvo šiek tiek daugiau nei 100 tūkst., maždaug pusė jų yra reikšmingai paveikti COVID-19 (remiantis VMI duomenimis). Matyt, būtų prasminga nustatyti pagalbos apatinę ir viršutinę ribą (nuo 3 tūkst. iki 800 tūkst. Eur). Ką rodo šie skaičiai?
Jeigu iš maždaug pusės įmonių (paveiktų COVID-19) nerenkame 2019 m. pelno mokesčio (be apribojimų), poveikis biudžetui – minus 350 mln. Eur. Tačiau didelę pelno mokesčio dalį sumoka gana nedidelis didelių įmonių skaičius. Jei būtų „dovanojamas“ tik 800 tūkst. Eur neviršijantis mokėtinas pelno mokestis, priemonės kaina biudžetui galėtų sumažėti iki 200 mln. Eur. Jeigu būtų svarstoma grąžinti dar ir 2018 m. pelno mokestį, kaina biudžetui padvigubėtų. Jei paveiktoms įmonėms, kurios pelno mokesčio 2018 m. nemokėjo, skirtume 3 tūkst. Eur paramą, kaina biudžetui galėtų sudaryti apie 500 mln. Eur.
Tokia paramos verslui forma nepadidintų įmonių įsiskolinimo, jų nemokumo rizikos ir prisidėtų prie bankų sektoriaus finansinio stabilumo.
Skaičiuojant šią kainą, neatsižvelgiama į tai, kad (nors ir simbolinę) dalį lėšų įmonės grąžintų per padidintą pelno mokesčio tarifą, taip pat ir į tai, kad mokestinės pajamos būtų didesnės dėl ekonominės krizės sušvelninimo.
Kas gali būti blogai su tokia pagalbos schema? Nepadedama įmonėms, kurios neseniai pradėjo veiklą ar daug investavo ir dėl minėtų priežasčių negalėjo uždirbti pelno. Atsakymas – paramą galima sieti su kitais mokėtais (ar rinktais) mokesčiais – gyventojų pajamų mokesčiu, privalomojo sveikatos draudimo ir socialinio draudimo įmokomis. Norint apriboti poveikį biudžetui, paramą galima skirti tik labai mažoms įmonėms. Iliustracijai – paramą apribojus įmonėms, turinčioms iki 10 darbuotojų, tokios paramos kaina biudžetui būtų apie 120 mln. Eur.
Na ir pabaigai: jeigu tiesiog būtų mokamos vienkartinės išmokos (tarkime 3 tūkst. Eur) visoms aktyviai veikiančioms mažoms (iki 9 darbuotojų) įmonėms Lietuvoje, tokia priemonė valstybės biudžetui kainuotų apie 250 mln. Eur. Skiriant išmoką tik nuo COVID-19 nukentėjusioms įmonėms, reikalinga suma būtų apie 100 mln. Eur.
Marius Jurgilas yra Lietuvos banko valdybos narys.
