Nuo 2020 metų Lietuvoje įsigalioja Juridinių asmenų nemokumo (JAN) įstatymas, kuris išplės įmonių nemokumo sąvoką. Trumpai kalbant, bankroto bylai iškelti pakaks aplinkybės, kad įmonė nevykdo savo įsipareigojimų.
Šachmatų žaidime nelieka dalies figūrų
Jei nesutarimų bei skirtingo traktavimo įmonių bankroto procesuose ir dabar užtenka per akis, įsigaliojus pokyčiams jų gali atsirasti dar daugiau.
Naujajame įstatyme nemokumo sąvoka palieka didesnę erdvę interpretacijoms vien dėl to, jog jame nelieka sąlygos, kad įmonės įsipareigojimai turi būti pradelsti. Taip, jie turės viršyti įmonės turimą turtą, tačiau ekonomikai lėtėjant tai tik prideda nerimo, nes įmonė rizikos zonoje atsidurti gali dėl objektyvių priežasčių laikinai smukus nekilnojamojo turto ar turimų vertybinių popierių vertei.
Pagal dabar taikomą Įmonių bankroto įstatymą (ĮBĮ) vertinama įmonės balanse esančio turto vertė, o pagal JANĮ – turimo turto vertė. Visiškai neaišku, kokį turtą įstatymas turi omenyje, todėl neatmesčiau spekuliavimo, kad vien didesnės paskolos suteikimas pradedančiam verslui gali tapti tariamo nemokumo priežastimi, jei tegu ir ilgalaikių įsipareigojimų suma taptų didesnė negu turimo turto vertė.
Vienareikšmiškai – naujasis JAN įstatymas stokoja aiškumo.
Laisvės duota, žinių nereikalaujama
Taigi, bankroto bylų praktika klostysis taip, kaip įmonių valdymo ir veiklos aspektus traktuos teismai. Čia iškyla dar viena, šįkart jau ekonominio raštingumo problema.
Be abejonių bus blogai, jeigu stokojant ekonominių žinių ir toliau bus sprendžiama, ar įmonė buvo blogai valdoma ir ar toks valdymas lėmė bankrotą. Nerimą kelia vien faktas, jog nagrinėjant bylas nedvejojant pasisakoma už specialistų pasitelkimą sprendžiant, pavyzdžiui, asmens ligos priežastis ar statybų broko klausimus, tačiau toks poreikis žymiai rečiau iškyla prireikus įvertinti verslo sprendimus.
Dar viena svarbi įmonių bankroto proceso grandis – administratoriai, irgi nusipelno dėmesio.
Tai, kad verslo logika, apskaitos niuansai bei įmonės ekonominių rodiklių, kaip ir priežasčių bei pasekmių sąsajos traktavimas gali skirtis, tampa dar vienu naujojo įstatymo taikymo minusu.
Trūksta administratorių kontrolės
Dar viena svarbi įmonių bankroto proceso grandis – administratoriai, irgi nusipelno dėmesio. Teisinio reguliavimo pokyčiai neduos naudos nesutvarkius administratorių priežiūros.
Praktika rodo, kad veikia sudėtinga kai kurių bankroto administratorių pasipelnymo sistema, kurios neišsprendė prieš kelerius metus įvykusi bankroto administratorių skyrimo reforma.
Asmeniškai susidūriau su atvejais, kuomet kai kurie bankroto administratoriai per susijusius asmenis įsigyja administruojamos įmonės turtą, vilkina procesus siekdami „įsisavinti“ atlyginimą arba inicijuoja bylas vien tam, kad galėtų daryti spaudimą kreditoriams.
Pastarieji, beje, irgi neteks dalies dabar turimų galimybių, pavyzdžiui, nebegalės skųsti kreditorių susirinkimo sprendimų, jei žinojo apie susirinkimą, bet jame nedalyvavo. Ar asmens teisės kreiptis į teismą atėmimas tikrai paspartins bankroto procesą? Efektyviau būtų dėti akcentą ant turimo kreditorinio reikalavimo dydžio, nes būtent didžiausias kreditorius labiausiai ir nukenčia įmonei bankrutavus.
Bankroto teisinė rinka yra veikiama daug interesų grupių. JAN įstatymas sudaro prielaidas labiau koncentruotis ne į bankrotą, o į įmonių restruktūrizavimą, nes jame atsiranda sąvoka juridinio asmens „gyvybingumas“. Belieka tikėtis, kad įsigaliojus JAN įmonių perspektyvas pavyks išmintingai pasverti.
Marius Liatukas yra advokatų bendrijos „Magnusson ir partneriai" vadovaujantis partneris.
