Per šį laiką viešojoje erdvėje galima buvo išgirsti visko: nuo raminančių kariuomenės žinučių, kad „rytoj karo nebus“, JAV atsargos generolų pasisakymų, kurie nevengia kalbėti apie turimas gynybos spragas, o kartais ir sutirštinti spalvas, iki Lietuvos atsargos karininkų viešų laiškų.
Matėme ir didelį vardą turinčių komentatorių, kurie praeito amžiaus pabaigoje teigė, kad Lietuvai kariuomenės nereikia, o dabar tapę sofos generolais, kartais pagrįstai, o vis labiau užvaldant emocijoms ir be pagrindo, kritikuoja visus ir viską, kas yra daroma dėl krašto apsaugos stiprinimo.
Šiandien svarbu atsitraukti ir pabandyti pamatyti platesnį mūsų saugumo paveikslą, kuriam teigiamą ir neigiamą įtaką darė visos iki šiol dirbusios Vyriausybės. Praėjo jau 34 metai nuo dienos, kai atkūrėme savo valstybingumą ir nuo pat pirmos dienos mes turėjome labai aiškų tikslą – išsaugoti savo valstybę. Taigi, mūsų kaimynystė iš esmės nepakito, kaimynų, deja, negali pasirinkti, turi adaptuotis ir prisitaikyti arba atsilaikyti nuo toksiškos aplinkos, kurioje esi.
Žvelgiant į istoriją, tiek XX amžiuje, tiek dabar galime pastebėti ir daugiau paralelių tarp Lietuvos ir Europos situacijos 3-iojo dešimtmečio pabaigoje bei virsmo regione ir pasaulyje, prasidėjusio nuo 2014 metų. Nuo Rusijos plataus masto invazijos pradžios neapleidžia jausmas, kad kaip ir 4-ojo dešimtmečio pabaigoje, taip ir dabar gyvename ant parako statinės, kuri gali bet kada sprogti.
Tai nėra vienintelė paralelė, kurią galima atvesti iš to meto – prisiminkime Vakarų nuolaidžiavimą Hitleriui, jų aklą norą surasti taiką bet kokiais būdais, net atiduodant suvalgymui kitą suverenią valstybę, moralinio ir materialinio pasiruošimo karui stoką.
Europa per šiuos dvejus metus nesugebėjo užkurti savo gynybos pramonės tiek, kad galėtų užtikrinti Ukrainos pakankamą apginklavimą.
Besiburianti blogio ašis tarp Rusijos, Kinijos ir Irano, ultimatumai, provokacijos ir galiausiai sukeliami karai, siekiant plėsti savo imperijos ribas, primena situaciją, susidariusią prieš II-ąjį pasaulinį karą, nors tam tikrais atvejais naudojamos subtilesnės priemonės, tačiau galutinis blogio ašies tikslas nepasikeitė. Turime kalbėti faktais.
Europa per šiuos dvejus metus nesugebėjo užkurti savo gynybos pramonės tiek, kad galėtų užtikrinti Ukrainos pakankamą apginklavimą, taip pat akivaizdu, kad po Šaltojo karo pabaigos prasidėję kariuomenių ir gynybos biudžetų mažinimai padarė milžinišką struktūrinę žalą ne tik kariuomenėms, bet ir mokslinei bei pramoninei bazei. Tačiau negalim stovėti ant moralinio pjedestalo, kol patys vengėme įnešti savo teisingą dalį į saugumo architektūrą regione.
Ar patys padarėme viską iki plataus masto karo Ukrainoje?
Į šį klausimą atsakyti gan paprasta – ne, mes tikrai nesugebėjome padaryti visko patys, ką turėjome daryti. Nuo pat įstojimo į NATO mes greitai tapome „vakariečiais“ ir pradėjome išnaudoti JAV. Daug ir garsiai kalbėdavome apie Rusiją ir jos keliamą grėsmę, tuo pat metu panaikinome šauktinių sistemą, mažinome gynybos biudžetą, nesugebėjome palaipsniui ir nuolatos modernizuoti ir plėsti savo pajėgų iki minimalios 3 brigadų ribos, kurią nustatė kaip būtiną sėkmingai gynybai Lietuvos kariuomenę kūręs generolas Jonas Kronkaitis.
Tai, kas buvo daroma iki 2014 metų, buvo nedovanotina aplaidumas ir nesupratimas. Ironiška, kad visą laiką panašioje padėtyje buvusi Estija, net sudėtingiausiais ekonominiais laikais sugebėjo palaikyti savo gynybos biudžetą ir nors lėtai, tačiau ją modernizuoti.
Pastarąjį laiką, atsargos karininkų ir karių išplatinto laišką su 14 punktų, kuriam, būnat sveiko proto asmeniui, būtų kvaila ir neįmanomą nepritarti: privalome kurti ir naudoti daugiau lietuviškos ginkluotės, kaupti atsargas ir kurti infrastruktūrą atvykstančiai Vokietijos brigadai, o taip pat nepamirškime ir šauktinių reformos, dėl kurios įstatymo pakeitimus, tikiu, kad priimsime kiek įmanoma skubiau pavasario sesijos metu.
Galiausiai, negalime pamiršti ir dabar jau egzistuojančių dalinių, kadangi ir profesionali kariuomenės dalis nenustos augti, tad ir kareivinių, poligonų, įvairios infrastuktūros reiks vis daugiau.
Tačiau sakyti, kad nieko nėra daroma dabar ir nebuvo iki šiol būtų kenkėjiška ir motyvuota politiškai arba remiantis asmeninėmis antipatijomis kariuomenės vadui, ministrui ir kitiems asmenims, kurie priima sprendimus, susijusius su krašto apsauga. Šios dienos saugumo klausimai ir dalis problemų yra užprogramuotos tų asmenų dėka, kurie krašto apsaugą marino badu dar iki 2014 m., todėl dabar privalome šuoliais pildyti spragas, kurias patys susikūrėme, o kartu ir mokytis, ir pritaikyti informaciją, kurią gauname iš Ukrainos.
Kelti paniką dėl Rusijos atakos prieš Lietuvą yra mažų mažiausiai neatsakinga.
Čia atsakomybę turėtų prisiimti ir Krašto apsaugos ministerija bei kariuomenė, augant išlaidoms gynybai bei aidint įvairioms kalboms dėl saugumo šios institucijos turi labai aiškiai komunikuoti apie priimamus sprendimus, kodėl jie tokie ir kokia jų prasmė, žinoma, neperlipant tam tikrų saugumo reikalavimų barjero.
Todėl dar iki kadencijos pabaigos turim padaryti kelis itin svarbius žingsnius, kad visuomenei galėtume pasakyti, jog ruošiamės grėsmėms ne remdamiesi panika, o žvalgybos institucijų pateikiama informacija. Kelti paniką dėl Rusijos atakos prieš Lietuvą yra mažų mažiausiai neatsakinga.
Iš viešai paskelbtos grėsmių vertinimo ataskaitos, akivaizdu, kad Rusija jau 2023 m. neturėjo pakankamų pajėgumų savo sausumos pajėgose, kad galėtų vykdyti įprastas pratybas prie NATO sienų. Turim aiškiai pasakyti, kad kol Rusija nepabaigs vykdomos destrukcijos Ukrainoje, grėsmės lygis regione iš esmės nepasikeis. Rusija negali per dieną surengti invazijos, kuri sužlugdytų Lietuvą, bet kokia plataus mąsto operacija reikalauja ilgo pasiruošimo, pajėgų telkimo ir dabartinių pajėgumų kokybinio ir kiekybinio atkūrimo.
Galiausiai, daug apžvalgininkų ir komentatorių, o taip pat ir politikų, kalbėdami apie grėsmes po 2, 5 ar net 10 metų pamiršta, kad šis laikrodis įsijungia tik po karo Ukrainoje pabaigos. Kad ir kaip bebūtų žiauru, Ukrainos kova prieš barbarus iš rytų suteikia mums daugiau laiko pasiruošti.
Žinoma, negalime atmesti, kad gali būti mažesnio masto provokacijų, kibernetikos, energetikos ir kt. srityse, tačiau egzistuojantys planai, esančios Lietuvos ir sąjungininkų pajėgos yra pakankamai pajėgios atremti mažesnio masto provokacijas ir efektyviai į jas sureaguoti. Diskusijos dėl kariuomenės pajėgumų turėtų būti atsargesnės, nes net mažiausiai netinkamai pasakytas žodis sukelia skandalą įaudrintoje visuomenėje.
Privalom išvengti saugumo politikos neigiamo politizavimo
Stebėdamas pastarojo meto diskusijas pastebėjau pavojingą tendenciją, procesą, kuris, deja, prasidėjo su Lietuvos užsienio politika ir kaip vėžys plečiasi į kitą kertinę valstybei saugumo sferą. Vienokia ar kitokia sferos politizacija ir aktualizacija yra neišvengiama ir net būtina, jog klausimas patektų į politinę darbotvarkę, tačiau kaip, deja, nutiko su užsienio politika, priešiškos valstybės ir nevalstybiški politikai pasitelkė Taivano, sankcijų ir kitas temas, savo politiniais sumetimais.
Dabar galima matyti to užuomazgas ir saugumo klausimuose, kai dėl politinio kapitalo ar ambicijų pradedami kvestionuoti kariuomenės vystymo planai, supriešinant vienus kariuomenės poreikius prieš kitus, nors suprantama, kad tiek tankai, tiek oro gynyba ar dronai yra svarbu.
Čia sutinku su atsargos karininkais – KAM ir Prezidentas turi imtis iniciatyvos, privalome viešai ir privačiai ekspertiniu bei platesniu lygiu aptarti iškilusius klausimus tam, kad priešiškos valstybės negalėtų išnaudoti šių klausimų, kenkiant gerinti mūsų gynybos pajėgumus.
Galiausiai, tai yra būtina, kad kertiniai sprendimai būtų priimti jau šios kadencijos pabaigoje, o ne laukiant naujų Seimo rinkimų ir galimai naujos daugumos, kuri iki šiol istorijoje negarsėjo kaip labai didelį dėmesį skirianti gynybai. Nors rinkimai jau visai ant nosies, privalome kuo greičiau užtikrinti būtinus įstatymų pakeitimus, kurie įgalins stiprinti krašto apsaugą ir plėsti Lietuvišką gynybos pramonės bazę.
Nustokim patys save riboti
Be įstatyminės bazės, kuri garantuotų pakankamas galimybės vystyti karinę pramonę, neturėsime ir mokslinio bendradarbiavimo tarp verslo ir mokslo sferų. Galime daug kalbėti, kad tikrai sugebėtume pasigaminti daugiau, tačiau šiuo metu, tai tik teorinė galimybė, o ir biurokratinis aparatas, kuris kartais bukai vykdo įstatymo raidę, nepritaikęs protingumo kriterijaus, pakerta iš pašaknų mūsų gynybos pramonės potencialą.
Tik sutvarkę šį keistą reguliavimą, mes galėsime išjudinti savo pramonę veikti ir tuo pat metu pritraukti gynybos pramonės gigantus į Lietuvą. Taip pat, mes neturėtume susikurti iliuzijų, kad Lietuva pradės gaminti tankus ar kitą itin sudėtingą techniką, tačiau dronų poreikį sau ir Ukrainai tikrai galėtume užtikrinti, kaip ir „Rheinmetall“ sviedinius.
Komunikacija, komunikacija ir dar kartą komunikacija
Visiems, kurie mano, kad aklai ginsiu Krašto apsaugos ministrą, kariuomenę ar Prezidentą – smarkiai klystate. Komunikacijos trūkumas ir jos išsiderinimas tarp institucijų daugiau nei akivaizdus. Skirtingos pozicijos, pasiekimai ir net prieštaravimas vienas kitam niekaip neprisideda prie visuomenės sutelkimo ir išvedimo iš sąmyšio aplinkos, kurioje esame atsidūrę.
Augant pirkimų apimtims, skaičiams ir išleidžiamoms sumoms, kariuomenė ir KAM privalo išmokti kalbėti su visuomene, kuri tikrai nebūtinai iš karto supras pirkinių prasmę ir dėl įvairių vaizdo įrašų internete manys, kad paprastas dronas gali mūšio lauke pakeisti tanką. Jeigu prasidėtų karas tarp NATO ir Rusijos, jis nebūtų toks, kokį dabar abi pusės kariauja Ukrainoje, nors civiliams tai sudėtinga suprasti, tačiau kariuomenė planuoja ne mėnesį, o dešimtmečiais į priekį, todėl diskutuoti apie pirkimus būtina, tačiau jie neturi tapti kai kurių asmenų politinio kapitalo krovimosi įrankiu.
Taip pat reikia pripažinti, kad vis dar turime daugybę problemų dėl rezervo, akivaizdu, kad mums dar toli iki estų ar suomių, kurie yra vienas geriausių parengtojo ir aktyvaus rezervo pavyzdžių, o šiais metais vykstančios pratybos bus pirmosios tokios, kai pabandysime pašaukti 10 tūkst. rezervistų.
Turėsime daug nesusipratimų ir klaidų, tačiau tik iš jų taikos metu mes ir galime pasimokyti. Kariuomenė ir KAM privalo būti atviresnė ir nustoti žvelgti į lietuvius, kurie kariauja Ukrainoje iš aukšto, bet kokia realaus tokio tipo karo patirtis yra neįkainojama, todėl reikia nustoti tokius žmones ignoruoti ir kalbėti su jais, nes palikti už durų jie gali padaryti tik dar daugiau žalos.
Dabartinė politinė padėtis dėl nežinomybės JAV prezidento rinkimuose, Europinių partnerių pasirengimo stokos ir, galiausiai, lėto karo pramonės išjudinimo dar kartą parodė, kad gyvenome iliuzijų ir pasakų pasaulyje. Patys apleidę krašto gynybą turime keturmyliais žingsniais lopyti dešimtmečiais paliktas spragas, o aštrėjantys politiniai žaidimai ir neatsakingas kai kurių veikėjų veikimas tik sunkina galimybes išspręsti labai praktines kariuomenės ir gynybos pramonės dilemas.
Privalome sulaužyti šį ciklą ir neleisti pasikartoti 1940-ųjų metų vasarai – turime apginti tai, dėl ko žmonės rinkosi prie Aukščiausiosios tarybos ir sausio 13-ąją drąsiai stojo ginti bei gintis nelygioje kovoje. Mums pavyks sulaužyti kas 3 dešimtmečius bepasikartojantį rusijos agresijos ciklą. Pavyks. Tik ruoškimės ramiai ir racionaliai.
