„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Marius Matijošaitis: Politinės paraštės – kam pasitarnaus Didysis šeimos gynimo maršas?

Saulėtą šeštadienio popietę demokratija šventė savo pergalę. Didysis šeimos gynimo maršas įvyko. Maršo dalyviai, pasinaudodami savo konstitucine teise, išreiškė poziciją. Susibūrimo organizatorių viešai deklaruojamas ir širdžiai artimas tikslų naratyvas, kaip tradicinės šeimos apsauga, žodžio laivė ir kt., tikėtina, buvo įgyvendintas.
Marius Matijošaitis
Marius Matijošaitis / O.Posaškovos nuotr.

Organizatoriai aiškiai atsiribojo nuo bet kokio politinio šio renginio prieskonio. Pats Seimas, siekdamas depolitizuoti šį renginį, net nesvarstė atitinkamų rezoliucijų. Iš mitinge pasakytų kalbų ir jų tono, manau, situacija susiklostė priešinga – renginys tapo politinio manifesto fontanu. Atsižvelgiant į tai, jog marše nebuvo akcentuojami reikalavimai ir (ar) siūlymai, kaip pagerinti šeimų padėtį Lietuvoje, norėčiau trumpai apžvelgti akį badantį politinį šio renginio tikslo aspektą.

Politinių, paraštėse esančių, marginalių asmenybių konsolidacija. Stebėdamas pastarųjų mėnesių įvykius, drįsčiau teigti, jog maršas tapo puikiu magnetu bei akseleratoriumi radikalių dešiniųjų pažiūrų asmenybių konsolidacijai.

„Nesąmonė“, pasakysite Jūs, „ nėra čia jokios politikos. Žmonės tik nori ginti tradicines šeimas“, teigsite. Manau, eiliniai renginio dalyviai tuo nuoširdžiai tikėjo ir to norėjo, tačiau, stebint ir analizuojant pačius organizatorius bei jų retoriką, peršasi priešingas vaizdas. Pavyzdžiui, – viešojo kalbėjimo meną įvaldęs ir itin agresyvia retorika garsėjantis humoristas – Artūras Orlauskas.

Praeityje Kauno miesto tarybos narys, nesėkmingai kandidatavęs Seimo rinkimuose, buvęs uolus socialliberalas ir socialdemokratas. Ironiška, tiesa? Bet dabar ne apie tai.

Renginio metu buvo aiškiai juntamos riebios šio personažo politinės ambicijos – paimti valdžia, priversti valdžią, atšaukti kai kuriuos ministrus ir kt. Be minėtojo personažo, pagrindinių organizatorių ir aktyvių rėmėjų tarpe buvo apstu ir kitų spalvingų, kraštutinių asmenybių – susikompromitavę buvęs vidaus reikalų ministras ir melagienų skleidėjas Algirdas Jonas Furmanavičius, buvęs Seimo ir Vilniaus miesto tarybos narys Audrius Butkevičius, 2020 m. su Nacionaliniu susivienijimu nesėkmingai į Seimą kandidatavęs Algimantas Rusteika ir su kitomis partijomis bei judėjimais taip pat nesėkmingai kandidatavę Raimundas Grinevičius, Antanas Kandrotas (kitaip dar žinomas Celofano pseudonimu), Nendrė Černiauskienė ir aibė kitų vienaip ar kitaip su politika susijusių, į ją patekti ar grįžti siekiančių marginalių asmenų.

Įdomus faktas: remti ar prie maršo prisijungti nusprendė politinės partijos ar judėjimai, 2020 m. pralaimėję Seimo rinkimus.

Maža to, prie jau minėtosios politinių paraštininkų vaivorykštės prisijungė, aktyviai rėmė ir konsolidavosi šiuo metu Seimo opozicijoje esantys politikai: Petras Gražulis, Mindaugas Puidokas, Valdemaras Valkiūnas , europarlamentaras Voldemaras Tomaševskis ir kt. Labai netikėtas sutapimas? Baikit, nemanau.

Politinių jėgų konsolidacija. Peržengę savo išdidumo ir susireikšminimo barikadas, prie renginio ėmė jungtis ar jį remti vis daugiau politinių judėjimų bei partijų. Įdomus faktas: remti ar prie maršo prisijungti nusprendė politinės partijos ar judėjimai, 2020 m. pralaimėję Seimo rinkimus. Pavyzdžiui, dešinioji pralaimėjusi partija Nacionalinis Susivienijimas balandį pareiškė, kad tiesiogiai marše nedalyvaus, tačiau aktyviai remia šį maršą.

Analogiškai pasielgė ir politinis jaunimo sambūris „Pro Patria“, kuris yra Nacionalinio susivienijimo dalis. Vėliau prie renginio nusprendė prisijungti Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga, Darbo partija, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjunga ir kt. Visos minėtos partijos ir judėjimai yra dešiniosios politinės jėgos.

Vienintelė šiame kontekste išsiskiria Darbo partija, kurios viešai deklaruojamos vertybės buvo, jeigu ne dešinės link, tai bent jau centristinės. Kalbant metaforiškai, šios politinės partijos vertybės sąmoningai ar nesąmoningai sklando pavėjui.

Taigi, apibendrinant norėčiau pažymėti, jog daug kas sakys, neigs, tvirtins – tai ne politika, kadangi šios jėgos tik gina savo vertybes, jokios konsolidacijos nėra, iki rinkimų dar daug laiko ir kt. Baikit, nemanau. Nors iki rinkimų išties nemažai laiko, bet, akivaizdu, dešiniųjų rinkėjų mobilizacija jau prasidėjo.

Sutinku, strategiškai buvo pasirinktas puikus laikas, kai žmonės yra pavargę nuo karantino ribojimų ir viso kito, sumažėjęs jų atsparumas populizmui, euroskepticizmui ir kitiems dalykams. Puiki terpė. Juolab, galbūt suprasdami ir įvertinę pralaimėjimo 2020 m. rinkimuose klaidas, minėtosios jėgos ir asmenybės nusprendė savo elektoratą ruošti žymiai anksčiau, siekdami tvirtesnės pergalės kituose rinkimuose. Puoselėkime kritinį mąstymą ir būkime budrūs.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs