Martynas Motuzas: Nefunkcionuojanti Vilniaus rajono savivaldos apačia

Naujausių apklausų duomenys rodo, jog gyventojai vis labiau linkę pasitikėti savivaldybėmis. Dalis šalies savivaldybių jau ne kartą įrodė, kad gali būti puikus pavyzdys visos nacionalinės politikos lygmeniu tiek kovojant su pandemija, tiek sprendžiant socialinius ir kitus gyventojams rūpimus klausimus, su kuriais jie kasdien susiduria. Tačiau geras bendras savivaldybių reitingas nereiškia, jog visoje Lietuvoje toks pasitikėjimas vietos valdžia yra tolygiai pasiskirstęs.
Martynas Motuzas
Martynas Motuzas / Asmeninio archyvo nuotr.

Kai kuriose savivaldybėse vis dar yra begalė akis badančių problemų, tačiau neretai tie klausimai taip ir nepasiekia savivaldybės pastatų koridorių. Dėl ko taip nutinka? Viena iš priežasčių – neefektyviai veikianti ir per ilgus metus jau spėjusi nusistovėti savivaldybių struktūra. Atsižvelgiant į tai, jog savivaldybės yra administraciškai suskirstytos į mažesnius vienetus, vertėtų prisiminti, jog didelę atsakomybę neša būtent seniūnijos.

Žinoma, ne paslaptis, jog pastarosioms kai kurie vadovaujantys seniūnai iš esmės yra per ilgai užsitęsusios vienvaldystės konkrečioje savivaldybėje pasekmė, nes dalis jų tam tikrais atvejais šias pareigas eina vos ne iki pat „pensijos“.

To pavyzdys – Vilniaus rajono seniūnijos, kurios ne tik jaunesnės kartos žmogui, bet ir ne vienerius metus gyvenančiam, vietos aktualijas žinančiam gyventojui asocijuojasi su bestuburiu vadovavimu, vangiu vietos gyventojų problemų sprendimu ir amžinais bei kartu nevykusiais bandymais pasiteisinti dėl susiklosčiusios padėties.

Apskritai, dalis seniūnų vis dar dirba senamadiškais metodais ir net atrodo, jog nesiruošia ieškoti inovatyvių sprendimų, kaip tvarkytis su ūkio problemomis, kaip užtikrinti elementarų gatvių apšvietimą vietose, kuriose nuolat migruoja laukiniai žvėrys ar kaip nutiesti pėsčiųjų takus, jog viešuoju transportu besinaudojantys moksleiviai, senjorai ir kiti gyventojai galėtų pasiekti savo namus saugiai. Deja, šios bėdos yra tik ledkalnio viršūnė, nes situacija yra kur kas blogesnė, o patys šių problemų priežastiniai ryšiai slypi dar giliau.

Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme yra įtvirtinta, jog seniūnijos yra suskirstytos į dar mažesnius vienetus – seniūnaitijas. Iš esmės tam, kad būtų palengvintas seniūno darbas, kas keturis metus renkami vietos seniūnaičiai, kurie yra ne tik tarpininkai tarp seniūno ir seniūnaitijos gyventojų, bet ir turi galimybę per seniūnaičių sueigas atiduoti savo balsą už seniūnijos teikiamus pasiūlymus arba teikti savo iniciatyvas.

Vis tik panašu, jog dalis seniūnaičiais nusprendžia tapti ne iš siekio tarpininkauti ar noro padėti gyventojams ir seniūnui, bet iš paprasčiausio reikalo ar paskatinimo, jog tos vietos negautų neva politiniai Vilniaus rajono savivaldybės oponentai ir kiti savivaldybės administracijai nepalankūs žmonės.

Seniūnaičio pareigos yra visuomeninės, tačiau tokį, pavadinkime, „statusą“ gavę žmonės turi ir atsakomybių. Veiklos ataskaitų teikimas vietos gyventojams yra aiškiai įvardytas įstatyme, tačiau didelė dalis seniūnaičių, pasak gyventojų, jų tikrai neteikia, kadangi pastarieji net nežino, kas oficialiai juos atstovauja jų gyvenamosiose teritorijose.

Dar didesnės bėdos prasideda balsuojant dėl seniūnijos gyventojams aktualių klausimų. Istorija byloja, jog seniūnai ar seniūnijų darbuotojai tam tikrus dalykus iš anksto, prieš pat sueigas, aptaria su palankesniais seniūnaičiais bei taip jiems pasiūlo, kurį klausimą palaikyti labiau, nors dalis jų, matyt, neturi jokio supratimo nei apie svarstomą klausimą, nei kokį poveikį turės priimtas sprendimas, nei kas iš to laimės – žmonės ar tik tie, kurie tuo yra suinteresuoti.

Dar didesnės bėdos prasideda balsuojant dėl seniūnijos gyventojams aktualių klausimų.

Tai lemia, kad seniūnijos be didesnio pasipriešinimo didesne balsų persvara įgauna svertus daryti tai, kas jau buvo sutarta iš anksto. Galiausiai konstruktyvūs kitų seniūnaičių, suinteresuotų savo teritorijos gyventojų gerove, siūlymai lieka neišgirsti, o to pasekmės atsiliepia visiems vietos gyventojams.

Nereikėtų pamiršti ir bendruomenių vaidmens. Verta paminėti, kad yra labai stiprių ir aktyviai veikiančių bendruomenių, kurios savo klausimus sprendžia pačios ir be didesnio savivaldos indėlio. Vis tik nemaža dalis bendruomenių vis dar apsiriboja gana siauru veikimu konkrečioje gyvenvietėje, tačiau bendruomenių atstovų žodis per išplėstines seniūnaičių sueigas, kuriose jie taip pat gali dalyvauti ir balsuoti, gali nulemti labai daug ir iš esmės pakeisti iš anksto suplanuotą scenarijų.

Vilniaus rajonui, į kurį atsikelia gyventi vis daugiau naujakurių iš sostinės ir kitų Lietuvos vietovių, šiuo metu itin reikia didesnio gyventojų įsitraukimo. Galiausiai norisi tikėti, kad pokyčiai visiems dirbant kartu yra įmanomi, tačiau būtina apie problemas kalbėti drąsiai ir garsiai, kas jau kai kuriose seniūnijose, panašu, vyksta bei taip išjudinti nefunkcionuojančią savivaldos aparato dalį.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis