Viena svarbiausių energetikos ūkio vystymo krypčių turėtų būti energetikos ūkio decentralizacija. Tiek techninė decentralizacija, numatant, pavyzdžiui, kad mažos iki 10 MW galios elektrinės iki 2030 metų gamintų ne mažiau 25 proc. elektros poreikio Lietuvoje (šiuo metu – mažiau nei 4%), tiek dar svarbiau – nuosavybės decentralizacija.
Šiuo metu elektros energetikoje veikia keli tūkstančiai smulkių elektros gamintojų – įmonių, fizinių asmenų, kelios pramonės įmonės, keli privatūs gamintojai, kelios savivaldybės įmonės ir valstybei priklausanti „Lietuvos energijos gamyba“.
Pasaulio praktika jau parodė, kad tik konkurencija, sudarant lygias sąlygas visiems investuotojams į energijos gamybą, galėtų būti sėkmės receptu Lietuvos ateities energetikoje.
Dar blogiau – pastaraisiais metais stebime tendenciją, kai akivaizdžiai vyksta gamybos centralizacija. Vis dažniau būtent išskirtinai valstybės įmonei Vyriausybė išimties tvarka be jokio konkurso suteikia galimybę statyti naujas elektrines, teikti elektros energijos gamybos rezervo paslaugas. Valstybės įmonei sukuriamas konkurencinis pranašumas, keičiant teisės aktus, ribojant galimų konkurentų veiklą ar plėtrą.
Taip pat pastebime tendenciją, kad valstybinė energetikos kompanija ėmėsi tiesiog supirkinėti elektros gamybos įrenginius iš privačių ar savivaldybės gamintojų. Perkamos vėjo elektrinės, deramasi dėl dujomis kūrenamų kogeneracinių elektrinių pirkimo iš Vilniaus ir Panevėžio regiono savivaldybių. Visokiais būdais ribojamos elektros vartotojų galimybės statyti saulės elektrines, gaminančias elektrą savo poreikiams, pasinaudojant praeitais metais Seimo priimtomis „dvigubos apskaitos“ taisyklėmis. VIAP‘u apmokestinama pramonės įmonių elektra, pagaminta savo poreikiams.
Tačiau pasaulio praktika jau parodė, kad tik konkurencija, sudarant lygias sąlygas visiems investuotojams į energijos gamybą, galėtų būti sėkmės receptu Lietuvos ateities energetikoje. Smulkaus ir vidutinio verslo skatinimo principas turėtų būti taikomas ne tik kalbant apie prekių, bet ir apie elektros energijos gamybą.
Be to – įtampa tarp energijos pardavėjų ir energijos pirkėjų gali būti mažinama tik jungiant juos, siekiant, kad kuo daugiau žmonių Lietuvoje patys jaustųsi energetikos ūkio savininkais, o ne vien pasyviais vartotojais su baime laukiančiais dar vienos sąskaitos už energiją ir po to rašančiais piktus komentarus interneto portale.
Dabar vyraujančios centralizavimo tendencijos energetikoje turėtų būti keičiamos decentralizavimo tendencijomis. Deja, apie tai energetikos strategijos projekte beveik nieko nerašoma.
Turėtų būti išplėsta dvigubos apskaitos saulės elektrinių, gaminančių elektrą savo poreikiams, taikymo sritis. Dvigubos apskaitos principas – tai galimybė vartotojams, įsirengusiems nuosavus elektros gamybos įrenginius, pagamintą perteklinę elektrą tam tikru metu perduoti į elektros tinklus, o vėliau, poreikiui viršijus gamybą, atsiimti anksčiau pagamintą savo elektros energiją iš elektros tinklų.
Turėtų būti siekiama, kad šiomis galimybėmis galėtų pasinaudoti ne tik individualių namų ar visuomeninių pastatų vartotojai, kaip yra dabar, bet ir daugiabučių pastatų savininkai, komerciniai elektros vartotojai, pramonės įmonės ir kiti vartotojai. Kodėl negalėtų būti nustatyta, kad dvigubos apskaitos principas turėtų būti taikomas ne vien saulės elektrinėms, bet ir kitiems energijos gamybos iš atsinaujinančių išteklių būdams, kaip, pavyzdžiui, vėjo elektrinėms ar individualiai šilumos gamybai, naudojant pažangias technologijas?
Kodėl neturėtų būti panaikinti apribojimai tokių gamintojų galiai, paliekant tik paprastą apribojimą neviršyti pusės elektros įvado galios, kad ir koks bebūtų jos dydis ir panaikinant apribojimus bendrai tokių elektrinių galiai, numatytai įstatyme?
Energetikos strategijoje, be visų minimų megavatų ir megavatvalandžių, turėtų būti iškelti tikslai, kad kuo daugiau žmonių Lietuvoje jaustųsi energetikos savininkais.
Turėtų būti visiškai panaikintas elektros vartotojų mokamas VIAP mokestis vartojamai elektros energijai, kuri gaminama iš atsinaujinančių išteklių, jei ši elektros energija pagaminta netaikant valstybės paramos. Taip sukuriant sąlygas vystyti atsinaujinančią energetiką, neprašant Valstybės jokios paramos.
Energetikos strategijoje turėtų būti pateikti pasiūlymai, kaip sudaryti palankias sąlygas energetinių paslaugų kompanijoms, kurios galėtų pasirašyti ilgalaikes sutartis su energijos vartotojais, perkančiais energiją iš šių kompanijų savo lėšomis pastatytų energijos gamybos įrenginių vartotojams priklausančioje nuosavybėje.
Strategijoje nieko neparašyta apie tai, kaip į energetiką investuoti turėtų būti skatinamos gyventojų bendruomenės, pavyzdžiui, suteikiant šioms bendruomenėms valstybės lengvatinius kreditus ar valstybės garantiją investicijoms į tokius projektus.
Galų gale – žmonėms ir įmonėms, norintiems investuoti savo pensijoms kaupiamus pinigus į energijos gamybą, bet neturintiems techninės galimybės ar žinių kaip tai padaryti, turėtų būti sudarytos sąlygos investuoti savo pinigus į investicinius ir pensijų fondus, investuojančius į energetikos inovacijas, technologijų gamybą, energijos gamybos įrenginius Lietuvoje.
Energetikos strategijoje, be visų minimų megavatų ir megavatvalandžių, turėtų būti iškelti tikslai, kad kuo daugiau žmonių Lietuvoje jaustųsi energetikos savininkais. Pavyzdžiui, nustatant tikslą, kad gyventojų, tiesiogiai valdančių elektros energijos gamybos įrenginius, valdančių energetikos rinkoje veikiančių įmonių akcijas ir fondų, valdančių energetikos įmones Lietuvoje, indėlininkų skaičius Lietuvoje iki 2020 m. pasiektų 200 000, o iki 2030 m. – 300 000.
Pasaulyje baigiasi stambių projektų, stambių energijos gamintojų era. Vis sparčiau plėtojama decentralizuota energijos gamyba. Tiesiog pagaukime šią bangą, būkime pirmaujančia, modernia šalimi!
Martynas Nagevičius yra Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas, Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio narys
