ESCO visame pasaulyje tampa tarpininku tarp energijos vartotojo ir energijos tiekėjo. Investuojant į taupymo priemones, energetikos vadybą, susidaro skirtumas tarp išlaidų energijos tiekėjui ir pajamų iš vartotojo.
Tas skirtumas naudojamas investicijoms ir vadybos sąnaudoms padengti ir pelnui gauti. Tai – visiškai natūralu. Na, pavyzdžiui, iki ESCO sutarties pasirašymo energijos vartotojas (mokykla) per metus už energiją sumoka 1 milijoną litų per metus. ESCO kompanija pasiūlo vartotojui sudaryti sutartį, pagal kurią vartotojas mokėtų ne milijoną litų, o 900 tūkstančių litų per metus – nieko nedarant. Vartotojas, aišku, suinteresuotas ir tokią sutartį pasirašo. Jūs nepasirašytumėte?!
Taigi, ESCO kompanija investuoja į vartotojo energetikos ūkį, įrengia reikalingą automatikos sistemą, apšiltina sienas, izoliuoja vamzdynus, įgalina sumažinti energijos vartojimą tuo metu, kai patalpos nenaudojamos, investuoja į atsinaujinančių išteklius vietoje brangesnės anksčiau vartotos energijos, tiesiog – sumažina energijos švaistymą. Išeina, kad realios energijos sąnaudos sumažėja du kartus ir ESCO kompanija už energiją energijos tiekėjui jau moka nebe milijoną, o 500 tūkstančių litų per metus. ESCO iš vartotojo tuo tarpu gauna 900 tūkstančių litų, jai lieka 400 tūkstančių litų.
Dalis iš tų 400 tūkstančių skiriama padarytoms investicijoms apmokėti, dalis lieka pelnui, jei investuojama teisingai, gerai apskaičiuojant. Kuo ESCO kompanija investuoja geriau, tuo didesnis jai lieka pelnas.
Suprantama, mes gyvename besikeičiančiame pasaulyje. Kinta energijos kainos, vartotojas gali panorėti, kad patalpose būtų palaikoma aukštesnė ar žemesnė temperatūra, nei buvo iki pasirašant ESCO sutartį. Vartotojas gali padidinti ar sumažinti karšto vandens vartojimą. Galų gale ir žiemos būna skirtingos skirtingais metais. Todėl paprastai ESCO sutartyje būna numatoma, kad vartotojas su ESCO kompanija atsiskaito pagal formulę, apimančią visus ką tik paminėtus veiksnius.
Bet jei niekas nesikeičia, tai ta formulė turėtų duoti tą patį rezultatą – 900 tūkstančių. O jei keičiasi, tai, pavyzdžiui – 10 proc. mažesnį skaičių, nei vartotojas sumokėtų esant pasikeitusioms sąlygoms be ESCO sutarties ir nieko neinvestuojant.
Kodėl ESCO modelis yra taip Europos Sąjungoje skatinamas? Kodėl tiesiog pačiam vartotojui neinvestuoti į efektyvesnį energijos vartojimą, jei tos investicijos taip atsiperka?
Galimos dar sudėtingesnės sutartys, dalį sutaupytų lėšų skiriant vartotojo mokėjimams ESCO kompanijai mažinti. Šitaip siekiama motyvuoti vartotoją mažinti energijos vartojimą savo kasdieniu elgesiu, kadangi išlaidos energijai priklauso ne tik nuo įdiegtos įrangos efektyvumo, bet tiesiog nuo elementaraus vartotojo elgesio, naudojantis sau priklausančiu būstu.
Bet kuriuo atveju taikant ESCO modelį, ESCO kompanijos sutartis su vartotoju ir ESCO kompanijos sutartis su energijos tiekėju – skiriasi. Visa tai neišvengiama, antraip, nebeliktų paties ESCO modelio prasmės.
Dar galima užduoti klausimą, kodėl ESCO modelis yra taip Europos Sąjungoje skatinamas? Kodėl tiesiog pačiam vartotojui neinvestuoti į efektyvesnį energijos vartojimą, jei tos investicijos taip atsiperka?
Atsakymas paprastas – ne visi energijos vartotojai turi galimybę investuoti į efektyvesnį energijos vartojimą ar perėjimą prie atsinaujinančių išteklių vartojimo. Vieniems tiesiog yra neprieinamas pigus finansavimas investicijų, reikalingų taupymo priemonėms diegti, kiti tiesiog neturi pakankamų įgūdžių, leidžiančių pasirinkti teisingas atsiperkančias taupymo priemones, neturi personalo, galinčio užtikrinti efektyvų energetinio ūkio eksploatavimą.
ESCO kompanija – tai šios srities profesionalų kasdienis darbas ir teisingi jų sprendimai energetikoje, todėl tikimybė, kad jie investuos neteisingai, yra kur kas mažesnė.
Juk mes visi neauginame bulvių ir vištų, nors ko gero galėtume. Paliekame tai daryti profesionalams ir perkame bulves ir vištieną tik iš tuo reikalu užsiimančių ūkininkų. Lygiai tas pat galioja ir energetikos sektoriuje.
Pabaigoje dar galima pridurti, kad pagal ESCO modelio taikymo mastus energetikoje Lietuva smarkiai atsilieka nuo Europos Sąjungos vidurkio... Ir tai yra viena iš priežasčių (nors ir ne vienintelė), kodėl pagal energijos efektyvumo augimą mes gerokai atsiliekame įgyvendindami tos pačios Europos Sąjungos mums iškeltus tikslus.
Martynas Nagevičius yra Vilniaus mero patarėjas energetikai
