Branduolinė energetika užleidžia vietą greitai pingančiai ir daugeliu atvejų jau už branduolinę energetiką pigesne tapusiai atsinaujinančiai energetikai. Net jau pastatytų branduolinių elektrinių operatoriai jau susiduria su dideliais ir kasmet augančiais finansiniais sunkumais.
Neišvengiamai artėja laikas, kai reikės kažkaip spręsti radioaktyvių atliekų laidojimo klausimą. Kol kas – niekas nežino, kaip ir kiek tai kainuos.
Atrodo – viskas. Kažkada perspektyvia atrodžiusi branduolinė energetika, turėjusi pakeisti branduolinį ginklavimąsi „taikiu atomu“, traukiasi. Bet nėra taip paprasta. Pernelyg daug trilijonų dolerių yra sukišta į šią energetikos sritį ir pernelyg daug jų – dar neatsipirko. Pernelyg daug sudėta „ant kortos“, kad branduolinė energetika taip ramiai pasitrauktų.
Deja, į šį globalų žaidimą yra įtraukta ir Lietuva.
Šių metų vasario 12 dienos Rumunijos energetikos, smulkių ir vidutinių įmonių bei verslo aplinkos ministras Andrei Gerea parašė laišką Europos Komisijos viceprezidentui Marošui Ševčovičiui ir Energetikos ir klimato kaitos komisarui Ariasui Cañete. Šiame laiške pateiktas prašymas į rengiamą „ES Bendrąją tamprios energetinės sąjungos ir ateities klimato kaitos politikos strategiją“ įtraukti branduolinę energetiką, kaip remiamą ir prioritetinę ES energetikos sritį.
Lietuva kartu su kitomis 7 ES „branduolinėmis“ partnerėmis nuo Europos Komisijos gavo antausį.
Kodėl paminėjau šį rumuno laišką? Todėl, kad laiške rašoma ne tik Rumunijos, bet taip pat ir 7 kitų ES valstybių vardu, tarp kurių įrašyta ir Lietuva. Girdėjote apie tai ką nors iš mūsų oficialių pareigūnų? Ne, nes tai yra informacija ne „vidaus vartojimui“.
Nepaisant šių pastangų, vasario 25-ą dieną Europos Komisijos priimtoje strategijoje branduolinė energetika kaip prioritetinė minima nėra, skirtingai nuo atsinaujinančios energetikos ir iniciatyvų didinti energetinį efektyvumą.
Priimtoje strategijoje branduolinė energetika minima tik porą kartų – pripažįstant, kad branduolinės jėgainės gamina beveik 30 proc. ES elektros, tuo pačiu įspėjant apie saugumo pavojus, bei diversifikacijos poreikį, nes Europos Sąjunga yra „labai priklausoma nuo branduolinio kuro ir susijusių paslaugų importo“.
Taigi – Lietuva kartu su kitomis 7 ES „branduolinėmis“ partnerėmis nuo Europos Komisijos gavo antausį.
Iš kur toks rūpestis ir noras, kad Europos Sąjunga pripažintų branduolinę energetiką kaip remiamą? Juk branduolinės energetikos ES kol kas nedraudžia.
Atsakymą galima gauti iš praeitų metų lapkričio mėnesį Europos Komisijos užsakytos ir Ecofys parengtos studijos – „Subsidijos ir kaštai ES energetikoje“.
Studijoje atlikti vertinimai parodė, kad branduolinė energetika studijoje nagrinėjamu laikotarpiu – nuo 1970-ų iki 2007 metų gavo apie 220 milijardų eurų (dabartine euro verte) tiesioginių valstybės subsidijų. Daugiausiai subsidijos pasireiškė lengvatinių kreditų ir valstybės garantijų, leidžiančių pagerinti paskolų tokiems projektams sąlygas, forma, taip pat valstybėms prisiimant valstybinių energetikos kompanijų nuostolius.
Dar 68 milijardus eurų valstybės subsidijų branduolinė energetika gavo finansuojant mokslinius tyrimus. Įdomus dalykas – tai sudaro 78 proc. visų valstybės subsidijų moksliniams tyrimams energetikos srityje. Likę 22 proc. tenka moksliniams tyrimams kitų iškastinių išteklių energetikos, atsinaujinančios energetikos, energijos efektyvumo, energijos perdavimo, energijos akumuliavimo ir kitoms sritims.
Kiekvienais metais ES šalys branduolinės energetikos subsidijavimui skiria po maždaug 6,5 milijardus eurų per metus.
Subsidijų srautas branduolinei energetikai pastaruoju metu sumažėjęs, bet ir toliau kiekvienais metais ES šalys branduolinės energetikos subsidijavimui skiria po maždaug 6,5 milijardus eurų per metus.
Žinant itin skeptišką Europos Komisijos vadovų ir jos lyderio J.C.Junckero požiūrį į branduolinę energetiką, nesunku nuspėti, kad visoms šioms subsidijoms iškilo aiškus pavojus. Čia ir priežastis kodėl rašomi tokie aukščiau paminėti laiškai.
Ką mes po visų tų subsidijų, smarkiai viršijančių subsidijas atsinaujinančiai energetikai, turim? Ar branduolinė energetika tapo konkurencingesne?
Ta pati 2014 metų lapkričio mėnesio Europos Komisija užsakyta studija pateikia vidutinę skirtingomis technologijomis pagamintos elektros energijos savikainą.
Naujose branduolinėse elektrinėse pagamintos elektros savikaina, skaičiuojant „išlygintų per visa eksploatacijos laikotarpį kaštų“ metodu – siekia 90-100 eurų/MWh.
Tai daugiau nei dvigubai daugiau, nei elektros energijos rinkos kaina. Tai daugiau, nei vėjo ir hidroelektrinių savikaina, net greitai pingančių saulės elektrinių savikaina jau beveik susilygino su branduolinių elektrinių savikaina.
Naujausias komercinis projektas – „Hinkley Point C“ projektas Anglijoje, kuris turbūt pirmą kartą branduolinės energetikos istorijoje įgyvendinamas atvirai – investuotojui prisiimant visa investicinę riziką parodė, kad reali komercinė elektros, pagaminamos branduolinėje elektrinėje garantuojama supirkimo kaina, kuri yra priimtina investuotojui – apie 115 eurų/MWh.
Būtent dėl tokios investuotojui garantuojamos kainos 35 metams nuo eksploatacijos pradžios, nuolat didinant šią kainą pagal infliacijos dydį, („Financial Times“ vertinimu, laikotarpio pabaigoje garantuojama kaina po visų perskaičiavimų gali siekti 350 eurų/MWh), sutarė Jungtinės Karalystės vyriausybė su investuotojais.
Kad lengviau būtų lyginti – parašysiu, kad elektros rinkos vidutinė kaina Lietuvoje siekia maždaug 45 eurus/MWh.
Dar daugiau – EK studijoje įvertinti branduolinės energetikos išoriniai kaštai – tai kaštai aplinkai, radioaktyvių atliekų laidojimui, Valstybių prisiimamos incidentų ir avarijų rizikos kaštai, kurie nėra įtraukti nei į elektros kainą, nei į tiesiogines valstybių subsidijas – siekia dar papildomus 18-22 eurų/MWh.
Kovo mėnesį Energetikos ministerija surengė tarptautinę konferenciją „Branduolinės energetikos plėtros įtaka energetiniam saugumui ir ekonomikai“, kuriame man asmeniškai teko galimybė sudalyvauti ir pasiklausyti ten pranešimus skaičiusių branduolinės energetikos lobistų iš Japonijos, Jungtinės Karalystės, Lenkijos ir Lietuvos.
Dabar branduolinės energetikos lobistai jau nebekalba, kad tai yra pigi ir konkurencinga energetikos rūšis, o atvirai prašo valstybinių subsidijų šiai energetikos sričiai.
Pagrindinis pastebėjimas būtų toks – dabar branduolinės energetikos lobistai jau nebekalba, kad tai yra pigi ir konkurencinga energetikos rūšis, o atvirai prašo valstybinių subsidijų šiai energetikos sričiai. Europos Sąjungos subsidijų, o jei tai nepavyktų (ir nepavyksta) – subsidijų, surenkant papildomų pinigų iš savo vartotojų.
Tas subsidijų poreikis yra grindžiamas makroekonomine nauda – papildomomis lėšomis vietinei branduolinės energetikos pramonei.
Lietuvoje, nors tyliai pasirašinėjama ant laiškų, prašančių leisti subsidijuoti branduolinę energetiką, „vidaus vartojimui“ dar vis taikoma senoji taktika – vis dar aiškinama, kad branduolinė energetika yra finansiškai atsiperkanti ir naujos branduolinės elektrinės gali pagaminti elektrą už rinkos kainą.
Tiesa – per pastaruosius metus jau atsirado atsargus žodelis „beveik“. Apie makroekonominę naudą kalbėti garsiau nedrįstama, matyt, dėl to, kad pradėjus tai daryti branduolinės energetikos atveju, neišvengiamai tą patį tektų daryti ir skaičiuojant atsinaujinančios energetikos plėtros naudą. O ten ta makroekonominė dedamoji yra kur kas didesnė.
Toks skirtingų taktikų taikymas kartais priveda iki komiškų situacijų.
Kai per konferenciją pranešėjų paklausiau – kodėl lenkai rodo Lenkijoje planuojamų branduolinių elektrinių vidutinę savikainą 82,5 euro/MWh, o britų atveju elektros supirkimo kainos garantija, be kurios investuotojai nesutinka investuoti, siekia 115 eurų/MWh, Lenkijos Ekonomikos ministerijos branduolinės energetikos departamento direktorius Zbigniewas Kubackis atsakė, kad lenkų atveju – į 82,5 euro/MWh neįtrauktas investuotojo pelnas.
Šiame kontekste įdomiai atrodo mūsų politikų kalbos, kad „mums pavyko sumažinti elektros VAE savikainą“ nuo 21 iki 19 lietuviškų centų/kWh (55 eurų/MWh) ir dar kartu minint milijardinius pelnus ir dividendus į valstybės biudžetą.
Man atrodo, čia reikėtų atsakyti tik į vieną klausimą – ar mūsų politikai tokie naivūs ar vis dėl to supranta meluoją?
ia reikėtų atsakyti tik į vieną klausimą – ar mūsų politikai tokie naivūs ar vis dėl to supranta meluoją?
Šį straipsnį dar galima būtų tęsti ir parašyti apie mūsų išteklių švaistymą panaudojant ribotus energetikos ministerijos laiko ir finansinius išteklius diskusijoms apie branduolinę energetiką vietoje to, kad būtų planuojama reali energetikos ateitis (pavyzdžiui, dideliu ministerijos užimtumu yra teisinamasi aiškinant, kodėl ministerija nesugebėjo laiku parengti dvigubos apskaitos saulės elektrinėms, gaminančioms elektrą savo poreikiams, taikymo tvarkos, įgyvendinant dar praėjusiais metais Seimo priimtą ir prezidentės pasirašytą įstatymą).
Apie žalą demokratijai ir žmonių pilietiškumo jausmo ugdymui, demonstruojant piliečiams, kad jų išreikšta nuomonė 2012 metų referendume yra niekam neįdomi. Apie etikos klausimus, kai branduolinės elektrinės statomos, paliekant aibę problemų, kurių mes šiuo metu neįsivaizduojame kaip spręsti, ateities kartoms. Apie kur kas pigesnes ir mažiau rizikingas alternatyvas.
Parašysiu tik tiek – labai tikiuosi, kad prieš 2016 metų rinkimus į Seimą, mes galėsim diskutuoti apie kažką pozityvaus, apie konkrečius pasiūlymus energetikoje, o ne toliau stumdytis tarp „reikia –nereikia VAE“, kaip tai buvo prieš 2012 metų rinkimus.
Ir dar – na, pasakykite kas nors tiems mandagiems japonams, kad nebus tos VAE. Na, tiesiog nemandagu ir nepatogu žiūrėti, kaip jie vis laukia to mūsų „sprendimo“, leisdami pinigus nuolatiniams vizitams į Lietuvą. Sprendimas jau senai padarytas. 2012 metais spalio 14-ą dieną.
Martynas Nagevičius yra Lietuvos žaliųjų partijos energetikos komiteto pirmininkas
