Taigi – paaiškinimas. Ministras Rokas Masiulis neseniai įvykusioje energetikos konferencijoje iš tikro minėjo, kad mes po dešimtmečio galime susidurti su elektros gamybos galių adekvatumo problema. Ką tai reiškia?
Tai reiškia, kad supuolus visai eilei nepalankių ilgalaikių ir trumpalaikių aplinkybių ateityje iš tikro gali susiklostyti tokia situacija, kai kažkokiu momentu trumpam laikui elektros momentinis poreikis Lietuvoje gali išaugti iki lygio, kuris yra didesnis nei tuo metu galima būtų kartu pagaminti Lietuvos elektrinėse ir importuoti per elektros jungtis iš užsienio šalių.
Nepalankios ilgalaikės aplinkybės šiuo atveju būtų:
visiškai nutrauktas bendradarbiavimas su Baltarusija ir Rusija, siekiant neleisti Astravo AE pagamintos elektros importo į Europos Sąjungą;
Estijos ir Latvijos galima energetikos politika nestatyti naujų elektrinių ir ateityje labiau remtis elektros importu;
greičiau, nei iki šiol, augantis pikinis momentinis elektros poreikis Lietuvoje;
artimiausią dešimtmetį uždaromos sovietmečiu pastatytos senos šiluminės elektrinės Lietuvoje, jų nerekonstruojant ir nestatant naujų elektrinių, galinčių, iškilus poreikiui, bet kada pasileisti.
Trumpalaikės aplinkybės šiuo atveju būtų:
elektros vartojimo pikas tuo metu, kai nėra nei vėjo, nei saulės ir vėjo bei saulės elektrinės negali gaminti pakankamo kiekio elektros;
tuo pačiu metu dar ir įvykęs bent vienos likusios elektros jungties su užsienio šalimis gedimas;
panašių aplinkybių susidarymas tuo pačiu metu ir kaimyninėse Latvijoje bei Estijoje.
Toks nepalankių aplinkybių susidėjimas į vieną vietą vienu metu nėra labai tikėtinas, truktų, matyt, kelias valandas per metus. Bet taip, tokia tikimybė yra tikėtina, o tos keletas valandų irgi yra labai svarbios, jei kalbam apie „black-out“ galimybę, kuri Lietuvos ekonomikai reikštų milžiniškus ekonominius nuostolius.
Ir tai turėtų būti rimtas signalas jau dabar planuoti rezervą užtikrinančių įrenginių atsiradimą. Tai gali būti tiek naujos papildomos elektros jungtys, tiek santykinai mažų investicijų reikalaujančių naujų rezervinių elektrinių statyba. Arba šių variantų optimali kombinacija.
Kur tokias naujas elektrines statyti? Tik Lietuvoje ar paskirstant jas visose Baltijos šalyse? Kas jas turėtų statyti? Kaip jas tokias – didžiausią metų dalį neveikiančias, išlaikyti? Kas už tai turėtų sumokėti? Visa tai išsiaiškinti ir padaryti sprendimus – ateinančios Energetikos ministerijos vadovybės uždaviniai artimiausiems metams. Geriausia, aišku, tam pasitelkti rinką, planuoti ilgalaikės rezervinės galios aukcionus ateičiai. Verslas, konkuruodamas tarpusavyje, neišvengiamai pasiūlys valstybei ekonomiškai optimaliausią sprendimą.
Ir labai svarbu suprasti, kad rezervinių galių adekvatumo užtikrinimo klausimas nėra niekaip susijęs nei su kalbomis apie bazinę gamybą, nei su klausimu apie tai kiek Lietuva turėtų importuoti ar kiek eksportuoti elektros.
Keletas žodžių apie politikų kalbas apie Lietuvą, kaip elektrą eksportuojančią arba importuojančią šalį. Elektros importas ar eksportas – visiškai kita diskusija. Tai ne šalies saugumo klausimas, o ekonominės naudos klausimas.
Kai politikai sako, kad Lietuva turi būti arba elektrą importuojančia šalimi arba elektrą eksportuojančia šalimi, jie dažniausiai tai supranta absoliučiai. Tačiau yra ne taip. Lietuva ateityje bus ir elektrą importuojančia, ir elektrą eksportuojančia šalimi.
Metų eigoje bus laikotarpiai, kai Lietuva daugiau eksportuos elektros, nei importuos, o bus laikotarpiai, kai importas viršys eksportą. Beveik nebus tokių laikotarpių, kai bus vien importas arba vien eksportas. Ir akivaizdu, kad nebus taip, kad visas 8760 valandų per metus Lietuva tik eksportuos arba tik importuos elektrą.
Europos Sąjunga planuoja ES šalių elektros sistemų integraciją į bendrą sistemą ir tai nėra daroma tam, kad visos šalys būtų vien eksportuojančiomis šalimis. Europos Sąjungoje kuriama bendra elektros energetikos sistema, kurioje vyraus nuolat kintantys ir kryptį keičiantys elektros importo ir eksporto srautai. Tai daroma ir siekiant mažinti elektros kainą, ir siekiant integruoti smarkiai didesnius kintančios gamybos iš atsinaujinančių išteklių (visų pirma vėjo ir saulės) kiekius.
Kalbant apie bendrus metinius elektros energijos gamybos kiekius, akivaizdu, kad Lietuva, būdama itin palankiose sąlygose, ateityje didins vėjo, saulės, biomasės elektrinių gaminamos elektros kiekius. Dėl paprastos priežasties – tai tiesiog šiuo metu pigiausias ir, kaip rodo Europos Komisijos padaryti vertinimai, didžiausią makroekonominę naudą konkrečiai Lietuvai duodantys elektros energijos gamybos būdai.
Kaip šios gamybos duodamą naudą dėl šalyje kuriamos pridėtinės vertės ir BVP augimo pasidalinti su maksimaliai didesniu kiekiu Lietuvos gyventoju – dar kitas klausimas, kuriam sprendimus mes irgi turėsim rasti artimiausiu metu.
Kaip šiuos augančius elektros energijos gaminamus kiekius integruoti į jau Lietuvos vidinę elektros energetikos sistemą, dar atskiras klausimas, kurį Energetikos ministerija turės spręsti kartu su elektros perdavimo operatoriumi „Litgrid“ ir elektros skirstymo operatoriumi „ESO“. Ne ieškant priežasčių kodėl tai sudėtinga, o ieškant naudingiausių mūsų šaliai sprendimų.
Lietuvos elektros energetikoje laukia labai daug darbų. Bet be elektros tikrai neliksim!
Martynas Nagevičius yra Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas
