Baiminasi prarasti pelnus
Šilumos tiekėjai baugina, kad VKEKK planuojami pokyčiai bus naudingi tik privatiems šilumos gamintojams, o šildymo kainos – išaugs. Užsimenama net apie tai, kad šilumos ūkyje konkurencija yra išvis negalima, nes šilumos tiekimo įmonės vykdo „socialinę misiją“ – prižiūri vamzdžius, užtikrina rezervą ir panašiai. Neįsigilinusiems darosi baisu ir nebesuprantama. Tačiau toks ir yra šilumos tiekėjų tikslas.
Vis dėlto tikroji ir pagrindinė viso to šurmulio priežastis – ne rūpestis šilumos kainomis vartotojams. Juk net pati VKEKK vertina, kad įgyvendinus pokyčius rinkoje kaina mažės, kai kuriais atvejais, pavyzdžiui Vilniaus, net iki 16%. Tikroji priežastis – baimė prarasti iki šiol turėtus pelnus.
Šilumą tiekiančios įmonės bijo siūlomų pasikeitimų, kadangi nepasitiki savo galimybėmis konkuruoti šilumos gamyboje su nepriklausomais gamintojais vienodomis sąlygomis. Ypač, jei jaučia, kad yra šiek tiek perinvestavusios ar neoptimaliai investavusios į savo šilumos gamybos iš biokuro įrenginius. Nes pagal siūlomą tvarką, jiems pralaimėjus konkurencinėje kovoje, tai reikštų jų pelno sumažėjimą. O prie to šilumos tiekėjai yra visiškai nepripratę.
Skirtingos konkurencinės sąlygos
Sąlygos, kuriomis šiuo metu šilumos gamyboje konkuruoja tiekimo įmonės ir nepriklausomi gamintojai – skiriasi. Taip nutiko, kadangi 2013 metų pabaigoje VKEKK pateikė išaiškinimą, leidžiantį šilumos tiekėjams patiems dalyvauti savo organizuojamuose šilumos gamybos konkursuose.
Šilumos tiekėjai rinkoje ėmė konkuruoti turėdami garantiją, kad dalį jų sąnaudų vartotojai padengs automatiškai. Tokia situacija šilumos tiekėjams kas mėnesį vykstančiuose aukcionuose leidžia dalyvauti siūlant ne visą kainą, o tik jos dalį, kuri apima praktiškai tik kuro sąnaudas. Tuo tarpu nepriklausomiems gamintojams tokios privilegijos neleidžiamos.
Įsivaizduokite taksistą, kuriam automobilio kainą, atlyginimą, visus remonto kaštus padengia valstybė (arba koks nors giminaitis) ir kuris užsidirba dar papildomai, konkuruodamas su rinkos sąlygomis veikiančiais kitais taksistais. Toks privilegijuotas taksistas bet kuriuo atveju nukonkuruos kitus, nes galės vežti keleivius už kainą, kuri padengia tik kuro kainą. Kaip likusiems taksistams su tokiu išskirtiniu taksistu konkuruoti?
Pokyčiai priėmus naują tvarką
VKEKK iš esmės siūlo du svarbius pakeitimus šilumos rinkoje. Vienas jų – „kainų lubos“ šilumos gamintojams priklausytų ne nuo šilumos tiekėjo turimų katilinių, o būtų vienodos visuose miestuose. Ir būtų tokiame „aukštyje“, kokia būtų šilumos kaina, jei visą šilumos gamybą vykdytų šilumos tiekėjas, maždaug 75–85% šilumos gaminantis biokuro katilinėse, kurių gamybos kaštai neviršija VKEKK nustatytų rodiklių. Tai būtų „kainų lubos“, o realios kainos galėtų tik dar labiau sumažėti dėl šilumos gamyboje vysiančios konkurencijos.
Šiltesniais metų mėnesiais, kai pasiūla smarkiai viršys paklausą, reali kaina sumažės iki smarkiai „žemesnio“ lygio, nei nustatytos „lubos“, šaltesniais metų mėnesiais – priartės prie „lubų“. Ir tai yra rinka. Lygiai taip pat ir už taksi paslaugą Jūs Naujų metų naktį sumokate daugiau, nei įprastą dieną. Skirtumas tik tas, kad VKEKK užtikrins, kad net ir šalčiausią mėnesį niekas kainų „lubų“ neviršytų.
Antras esminis pakeitimas yra tas, kad šilumos tiekėjai, kurie nori patys dalyvauti konkurencinėje šilumos gamybos rinkoje, turėtų tai daryti lygiai tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir kiti investuotojai. Tai yra – jų turimi šilumos gamybos įrenginiai rinkoje konkuruotų vienodomis sąlygomis, vartotojams automatiškai nedengiant dalies kaštų. Todėl, jei šilumos tiekėjai šilumą gamintų mažesniais kaštais, nei kiti konkurentai, šilumos tiekimo įmonės galėtų padidinti savo pelną. Jei pralaimėtų konkurencinėje kovoje – šilumos tiekėjų pelnas mažėtų.
Būtent šis antrasis siūlomas pakeitimas ir susilaukė itin ryškaus kai kurių šilumos tiekimo įmonių pasipriešinimo. Šilumos tiekėjai ėmė gąsdinti visuomenę galimu šilumos kainų augimu, jei bus priimtos VKEKK siūlomos pataisos. Tačiau tiesa ta, kad pirmasis pakeitimas, nustatantis kainų „lubas“, kainoms didėti neleistų net teoriškai.
Svarbu ir tai, kad niekas nesiruošia atimti iš šilumos tiekėjų pinigų, skirtų vamzdžiams prižiūrėti ir rezervams užtikrinti. Tai ir toliau automatiškai bus įskaitoma į galutinę šilumos kainą vartotojams ir jokios konkurencijos šioje srityje čia nebūtų. Kalbama tik apie konkurenciją šilumos gamyboje ir tik tarp tų katilinių ir elektrinių, kurių operatoriai dalyvauja šilumos supirkimo aukcione. Rezerviniai katilai čia nedalyvaus – VKEKK siūlo tiesiog REALIŲ veiklų – šilumos gamybos ir viso kito – atskyrimą.
Nepriklausomų gamintojų pelnas nedidės
Ar ši VKEKK siūloma tvarka yra jau tokia naudinga nepriklausomiems šilumos gamintojams? Ir taip ir ne.
Taip, nes leis konkuruoti lygiomis sąlygomis ir išvengti tokių atvejų, kai į konkurenciją įsiveržia koks per brangiai pastatytas (ar įsigytas) ir smarkiai neefektyvus naujas šilumos tiekėjų biokuro katilas, kuris automatiškai, dėl dabartinės tvarkos ydingumo, išstumia konkurentus iš rinkos.
Ne, jei kalbame apie automatinį nepriklausomų šilumos gamintojų pelno padidėjimą. Nepriklausomų gamintojų pelnai, pakeitus tvarką, pavyzdžiui, Vilniuje net sumažėtų, sumažėjus „kainų luboms“ šalčiausiais metų mėnesiais. O Kaune ir Klaipėdoje nepriklausomų gamintojų patiriami nuostoliai sumažėtų tik tokiu atveju, jei jie sugebėtų nukonkuruoti šilumos tiekėjų aukcione dalyvaujančias katilines ir elektrines.
Be to, padidėtų bendras perspektyvos apibrėžtumas, kadangi atsirastų žinojimas, kad šilumos tiekėjas vargu ar investuos į naujų biokuro katilų/elektrinių pastatymą (įsigijimą) ten, kur ir taip jau daugiau nei 80% šilumos gaminama iš biokuro.
Dažnai minimi ir „pasakiški“ nepriklausomų gamintojų pelnai, kuriuos šie uždirbo pirmaisiais metais, kai rinka buvo atverta, o konkurencija tik vystėsi. Reikia nepamiršti, kad visi tie pelnai kažkada buvo užsidirbti ne šilumos vartotojų sąskaita, kaip kad pavyzdžiui „Kauno energijos“, kuri niekaip nesugeba perskaičiuoti savo bazinės kainos, o Rusijos „Gazprom“ sąskaita, mažėjant dujų vartojimui. Išlaidos šilumos vartotojams nepadidėjo nė vienu centu.
Ką siūlo šilumos tiekėjai?
Iš esmės kol kas viešai jie nesiūlo nieko, išskyrus tai, kad nieko keisti nereikia. Tuomet jie galėtų ir toliau už bet kokią kainą statyti katilines ir elektrines, nebijodami, kad jos neatsipirks. Toliau vaidintų konkurenciją, žinodami, kad jų kaštus bet kuriuo atveju padengs vartotojai. Ir toliau spaustų į kampą nepriklausomus šilumos gamintojus tol, kol šių finansai neatlaikys augančių nuostolių ir jie pasidavę sutiks parduoti savo investuotą turtą tiems patiems šilumos tiekėjams. Tai nėra status quo, tai yra tolimesnė kryptis į konkurentų išnaikinimą.
Būtent todėl jie siūlo, kad VKEKK vasario 28-ą atmestų projektus arba bent jau atidėtų jų priėmimą kiek galima ilgesniam laikui. Tam pasiekti ieškoma bet kokių priežasčių.
Kuo visa tai baigtųsi? Grįžimu į situaciją, kuri buvo maždaug iki 2012–2013 metų, kai visa šilumos gamyba miestuose vėl priklausytų vienam monopolistui – šilumos tiekėjui. Tačiau visos tos iki tol padarytos perteklinės investicijos tada turės būti kažkaip apmokėtos. Kaip? Jums bus nesunku atspėti – šilumos vartotojų, mokančių už šilumą, sąskaita.
O dar vėliau, kai ateis laikas atnaujinti katilines, vietoje jų statant, pavyzdžiui, biokuro kogeneracines elektrines, jas statys ne tie, kas tai gali padaryti pigiau ir efektyviau, o tas pats monopolistas, nebijantis pralaimėti konkurencinės kovos. Ne dėl to, kad moka labai gerai investuoti, o todėl, kad konkurentų nėra.
Martynas Nagevičius yra Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas.
