Pagrindinė dabartinės Lietuvos energetikos politikos problema, mano nuomone, yra ta, kad energetikos politika daugelio mūsų politikų yra suprantama, kaip eilės didelių valstybinių projektų sąrašo įgyvendinimas, o ne tokios aplinkos sukūrimas, kur kiekvienas vartotojas, smulkus ar stambus investuotojas, monopolistinis tiekėjas būtų motyvuotas elgtis, investuoti taip, kaip yra naudingiausia valstybei.
Pamenate, kai prieš maždaug metus viešoje erdvėje eilinį kartą buvo kilusi idėja naikinti Energetikos ministeriją? Tada premjeras Algirdas Butkevičius argumentavo ministerijos išlaikymo būtinybę taip: „dar per anksti, dar ne visi strateginiai projektai įgyvendinti“. Čia premjerui iš pasąmonės lenda jo energetikos politikos suvokimas. Energetikos ministerija suvokiama kaip kokia projektų įgyvendinimo agentūra.
Susiklosto tokia situacija, kai valstybės valdininkui, norinčiam jaustis reikalingu, tenka vieną po kito tuos strateginius projektus įgyvendinti, pernelyg neskaičiuojant jų naudingumo. Nes juk jei skaičiuosi, dvejosi, tai pasirodysi kaip prastas valdininkas, neatliekantis pagrindinės užduoties – įgyvendinti kiek galima daugiau projektų.
Premjerui iš pasąmonės lenda jo energetikos politikos suvokimas. Energetikos ministerija suvokiama kaip kokia projektų įgyvendinimo agentūra.
Dar prie to pridėkim valstybės valdininkų nesugebėjimą projektus įgyvendinti efektyviai – ir gaunam tokią situaciją, kokią turim dabar – iš ryto planuojam dujų vartojimą didinti, tiesiant naujus vamzdžius ir statant terminalus, vakare – vykdyti projektus, mažinančius dujų vartojimą.
O vartotojai galų gale apmoka visą tai didesnėmis sąskaitomis už suvartotą energiją. Labai trūksta europietiško (jei norit – ir amerikietiško) suvokimo, kad energetikos politika – ne valstybinių projektų sąrašas, o motyvacinės aplinkos kūrimas.
Visą pastarųjų trejų-ketverių metų energetikos politiką jungia viena bendra tendencija – vis daugiau protekcionuojama valstybinė energetikos kompanija – „Lietuvos energijos“ įmonių grupė.
Paimkim, pavyzdžiui, biokuro ir atliekų deginimo kogeneracinių elektrinių projektus Vilniuje ir Kaune. Nuo pat pradžių Vyriausybė priėmė sprendimą, kad šiuos projektus įgyvendinti leidžiama išimtinai tik „Lietuvos energijos“ grupei. Jokio konkurso, aukciono, paieškų kas tuos projektus gali įgyvendinti pigiau. Jokio liberalumo.
Privatūs investuotojai projektuose gali dalyvauti tik kaip smulkūs akcininkai, jei juos pasirinks „Lietuvos energija“. Už tai dabar turim, ką turim – nuo projektų vykdymo pradžios jau praėjo keli metai, o progresas itin menkas, įgyvendinimo terminai atidėliojami, susiduriama su problemomis Europos Komisijoje, nagrinėjančioje galimybes šiuos projektus remti ES struktūrinių fondų pinigais.
Europos Komisijoje guli privačių investuotojų skundai dėl jų eliminavimo iš projektų, nors jie buvo pasiruošę investuoti efektyviau, net iš viso neprašant subsidijų šiems projektams. Dabar jau pusę lūpų Energetikos ministerijoje kalbama apie tai, kad gal reikėtų duoti teisę „Lietuvos energijai“ pardavinėti šilumą Vilniaus ir Kauno šilumos vartotojams brangiau, nei tai galėtų padaryti privatūs nepriklausomi šilumos gamintojai, pagrindžiant tokį sprendimą projektų „strategiškumu“.
Arba alternatyva – didinti atliekų utilizavimo mokestį, neleidžiant atliekų surinkėjams atliekų vežti į kitas atliekų panaudojimo energijai gaminti jėgaines. Pavyzdžiui, galimybės atsisakyti vienos atliekų deginimo jėgainės, panaudojant Akmenės cemento pajėgumus šiam tikslui, net iš viso buvo atsisakyta diskutuoti. Apie rinką čia nėra kalbos. Jokio liberalumo.
Kitas pavyzdys – gamtines dujas kūrenančių elektrinių, reikalingų energetiniam saugumui užtikrinti, išlaikymas. Energetikos ministras garsiai šaukė apie sutaupytas lėšas, atsisakius termofikacinių elektrinių Vilniuje ir Kaune finansavimo. Tuo tarpu be jokio konkurso atidavė 82 milijonus eurų vienai elektrinei – aišku, kad „Lietuvos energijos“ grupės valdomai „Lietuvos elektrinei“ Elektrėnuose.
Visokeriopai remiant valstybinės energetikos kompanijos veiklą bet kokia privati iniciatyva yra ribojama visomis galimomis priemonėmis.
Nepaisant, kad vieno megavato galios išlaikymas Vilniuje, Kaune, Panevėžyje energijos vartotojams kainuotų kur kas mažiau. Jokio šalto rezervo aukciono, jokio strateginio rezervo aukciono. Vėl lauksime skundų Briuseliui ir versime mokėti elektros vartotojus daugiau? Lyg ir suvokęs ką pridarė, energetikos ministras pradėjo kalbėti apie rezervo aukcionus ateityje. Bet jei esama situacija tęsis, nebus kam tame aukcione dalyvauti.
Jau dabar Vilniaus ir Panevėžio savivaldybes bandoma raminti, aiškinant jiems, kad nuostolingas elektrines gali perimti... kas? Žinoma, ta pati „Lietuvos energija“, perimdama ir visus nuostolius. Nes tai vienintelė įmonė, kuri leidžia sau nuostolį, kadangi gali jį kompensuoti pelnu kitose verslo srityse, pakėlus kainas vartotojams arba sumažinus dividendus valstybei. Akivaizdžiai trūksta liberalumo.
Paprastai yra gana sudėtinga įvertinti valstybinio monopolininko darbo neefektyvumą, nes jų įgyvendintų projektų efektyvumo natūraliai nėra su kuo palyginti Lietuvoje. Tenka tiesiog spėti, kiek galima buvo projektą padaryti efektyviau, jei būtų taikomos konkurencinės sąlygos. Bet ne visais atvejais.
Pavyzdžiui, Elektrėnuose „Lietuvos energijos gamybos“ prieš metus pastatyta biokuro katilinė šilumą į Elektrėnų šilumos tinklus šiuo metu parduoda už 31,1 euro/MWh. Paimkim šilumos kainą, už kurią šilumą parduoda privatūs šilumos gamintojai, investavę į analogišką biokuro katilinę Kaune. „GECO Kaunas“ – 18,4 eurai/MWh. Skirtumas akivaizdus. Liberalumo stokos Elektrėnų šilumos ūkyje akivaizdi iliustracija.
Visokeriopai remiant valstybinės energetikos kompanijos veiklą bet kokia privati iniciatyva yra ribojama visomis galimomis priemonėmis.
Pramonės įmonės norėtų gaminti elektrą savo poreikiams? Tokia pačių pramonės įmonių gamtinėmis dujomis kūrenamų elektrinių pagaminta ir savo poreikiams suvartota elektra yra apmokestinama VIAP mokesčiu.
Galbūt būtų logiška, jei VIAP mokestis būtų traktuojamas kaip elektros energijos tiekimo užtikrinimo saugumo mokestis, bet juk dar atskirai pramonės įmonės susimoka ir rezervo užtikrinimo mokestį. Išeina panašiai, kaip sode sau kepimui užaugintų bulvių apmokestinimas PVM‘u.
Vis dar kažkas nori gaminti elektrą ir prie tokio apmokestinimo? Šiemet įvestas VIAP, tokiai pačių gamintojų pagamintai ir suvartotai elektrai, kuris yra didesnis, nei paprastiems iš tinklų visą elektrą perkantiems elektros vartotojams. Logiška? Taip, jei nenori konkurencijos tarp gamintojų.
Nuo VIAP yra atleidžiama iš atsinaujinančių išteklių pagaminta ir savo poreikiams suvartota elektra. Labai gerai, bet vėjo elektrines pastatyti gamyklos teritorijoje sudėtinga, o jei pastatai elektrinę už savo teritorijos ribos, šis atleidimas nuo VIAP nebegalioja. Nors ir susimoki elektros perdavimo tinklams už elektros perdavimą. Jokių galimybių kažką pasidaryti be valstybės leidimo. Bet kokia iniciatyva ribojama. Akivaizdžiai trūksta liberalumo.
Praėjusiais metais Seimas patvirtino dvigubos apskaitos principą statantiems saulės elektrines elektrai savo poreikiams gaminti. Principas, taikomas daugelyje civilizuotų šalių – jei gamini elektrą tuo metu, kai gamyba viršija suvartojimą, tai gali „paskolinti“ pagamintą elektros „perteklių“ elektros tinklams, o vakare, kai saulė nusileidžia, „atsiimti“ savo elektrą.
Principas puikus, priimtas beje po itin didelio energetikos ministerijos ir valstybinės elektros skirstymo kompanijos (irgi „Lietuvos energijos“ grupės įmonės) pasipriešinimo. Tačiau priėmus sprendimą, buvo pradėta skaičiuoti to elektros „pasaugojimo“ kaina. Ir ne be tų pačių ministerijos ir elektros skirstymo kompanijos spaudimo, Valstybinė kainų ir energetikos komisija patvirtino pasinaudojimo elektros skirstymo tinklais kainą, kuri yra didesnė, nei pasinaudojimo elektros skirstymo tinklais kaina, kurią moka elektros vartotojais, perkantys visą elektrą iš pačių elektros tinklų.
Nors iš principo turėtų būti mažesnė, nes dieną skirstymo tinklų operatoriaus paimama elektra yra aukštesnės rinkos vertės, nei vakare gamintojui-vartotojui atiduodamos elektros rinkos vertė. Tačiau net ir patvirtinus tokius aukštus pasinaudojimo elektros tinklais tarifus, pingant saulės energetikos technologijoms, tik laiko klausimas kada tokios investicijos į saulės elektrines, gaminančias elektrą savo poreikiams, pakankamai greitai atsipirks ir prie tokio apmokestinimo.
Elektros tinklų operatoriai negalės dar didinti pasinaudojimo tinklais tarifo, nes tokiu atveju elektros vartotojui-gamintojui labiau apsimokės investuoti į nuosavą elektros akumuliavimo įrangą, kuri pastaruoju metu Pasaulyje irgi itin greitai pinga.
Didesnė problema – administraciniai ribojimai, kuriuos paaiškinti negalima niekaip kitaip, kaip decentralizavimo baimė. Pavyzdžiui, tokių elektrinių galios apribojimas iki 10 kW buitiniams vartotojams ir iki 30 kW viešiesiems pastatams net ir tais atvejais, kai elektros įvado galia yra kur kas didesnė.
Problema – Energetikos ministerija niekaip neišmoksta dirbti, formuojant motyvacinę sistemą, nes užsiėmusi strateginiais projektais. Trūksta liberalumo prioritetuose.
Visiškai nelogiškas apribojimas naudotis šia schema pramonės elektrinėms. Ir bendras tokių elektrinių suminės galios apribojimas iki 10 MW. Kam reikalingi šie apribojimai, jei elektrinių savininkai pilnai apmoka elektros skirstymo kompanijos išlaidas šioms elektrinėms aptarnauti? Reikia mažinti ribojimus, reikia daugiau liberalumo!
Europos Sąjunga priėmė energijos efektyvumo direktyvą, kuri į Lietuvos teisės aktus turėjo būti perkelta dar prieš du metus. Vėluojama tragiškai. Direktyvoje yra visa eilė liberalių lanksčių mechanizmų, skatinančių tiek pačius vartotojus, tiek energetikos kompanijas, tiek tarpininkus, tiek Energetinių paslaugų kompanijas (ESCO) investuoti į energijos efektyvumą didinančias priemones.
Turėtų atsirasti sutaupytos energijos rinka, kurią formuotų energijos tiekėjų, įpareigotų sutaupyti tam tikrą kiekį galutinės energijos, proporcingą patiektam energijos kiekiui, paklausa. Energijos efektyvumo įstatymo rengimo vėluoja tragiškai, Europos Komisija jau viešai grasina Lietuvai baudomis. Problema – Energetikos ministerija niekaip neišmoksta dirbti, formuojant motyvacinę sistemą, nes užsiėmusi strateginiais projektais. Trūksta liberalumo prioritetuose.
Dabar šiek tiek apie subsidijas atsinaujinančiai energetikai. Labai dažnai žmonės vertina šias subsidijas, kaip prieštaraujančias liberalumui. Su tuo galima būtų sutikti ir teigti, kad valstybės turėtų nesikišti į elektros rinką, o geriau, jei reikia, padėti į rinką įžengti naujoms perspektyvioms technologijoms, remti mokslinius tyrimus ir inovacijas, padedant verslui greičiau peržengti naujų technologijų įvedimo į rinką barjerus.
Galima būtų taip teigti, jei tradicinė iškastinė energetika nebūtų subsidijuojama. O bet tačiau daugelis autoritetingų pasaulinių institucijų teikia duomenis apie subsidijas iškastinei energetikai skirtingose Pasaulio šalyse, siekiančias milijardus ir trilijonus dolerių.
Tarptautinis valiutos fondas įvertino bendras subsidijas iškastinei energetikai, kurios pasaulyje 2015 metais siekė 5,3 trilijono dolerių. Tarptautinis valiutos fondas kartu su Pasaulio banku ir visa eile stambių komercinių bankų praėjusiais metais suformavo bendrą poziciją, kviečiančią pasaulio vyriausybes atsisakyti iškastinės energetikos subsidijų. Iškastinės energetikos subsidijų atsisakius, energija iš iškastinių išteklių pabrangtų tiek, kad investicijos į atsinaujinančią energetiką atsipirktų pačios, be jokios valstybės intervencijos. Ir tai būtų liberalu.
Iš ko susidaro subsidijos iškastinei energetikai? Iš dalies tai paveldėtos subsidijos, kažkada mokesčių mokėtojų pinigais subsidijuojant iškastinei energetikai reikalingą infrastruktūrą ar energijos gamybos pajėgumus. Lietuvoje žinomiausias pavyzdys – subsidijos Elektrėnų naujam 9-am blokui. Taip pat tai priemonės, kurios ilgesniam ar trumpesniam laikui dirbtinai atpigina iškastinius išteklius.
Lietuvoje toks pavyzdys būtų permokos už gamtines dujas, kurią sumokėjo gamtinių dujų vartotojai 2013-2014 metais panaudojimo ne grąžinant permoką ją sumokėjusiems, o dirbtinai bent keliems metams atpiginant dujas ateityje jas vartosiantiems. Kartais tai būna tiesioginės subsidijos. Na, pavyzdžiui, visai neseniai energetikos ministras viešai pranešė, kad kreipsis į Europos Komisiją, prašydamas suteikti paramą jau pastatytam suskystintų dujų terminalui finansuoti ir jį išsipirkti.
Tai reiškia, kad iš dujų vartotojų bus renkama mažiau pinigų, nei reikia mokėti už terminalo nuomą pirmaisiais 9 metais, o susidariusį skirtumą apmokėti iš paimtos paskolos ir Europos Sąjungos paramos, kurią tikimasi gauti. Tada 2025 metais terminalą išsipirkti ir tiek, kiek nebus gauta Europos Sąjungos paramos šiai operacijai, grąžinti paskolą iki 2045 metų.
Čia yra net dviguba subsidija iškastinei energetikai. Pirma – tikimasi gauti paramą iš ES mokesčių mokėtojų pinigų tam, kad atpigtų dujos Lietuvoje, nestatant jokios papildomos reikalingos infrastruktūros. Antra – dujos piginamos dabar iš skolos, kurią Lietuva atiduos ateityje. O ateityje terminalo poreikis iki 2045 metų tikrai nėra toks neabejotinas, tai reiškia, gali susidaryti tokia situacija, kad skolą, susidariusią dėl to, kad 2016-2025 metais dujų vartotojai mokėtų mažiau už dujas ir jų vartojimo neatsisakytų, sumokės mokesčių mokėtojai, mokėsiantys į biudžetą mokesčius už 20 metų. Visos tokios subsidijos net nekvepia liberalumu.
Gyventi kitų sąskaita tikrai nėra liberalu. Lygiai tas pats ir didesniu mastu, kai pavyzdžiui kalbam apie klimato kaitos kaštus.
Didelę dalį subsidijų sudaro išoriniai taršos ir klimato kaitos kaštai. Pabandykim paaiškinti paprasčiau – ar sąžininga atpiginti namo šildymą, jo šeimininkui katile deginant padangas? Tai tikrai būtų pigus šildymas, bet tai pakenktų kaimynų sveikatai. Kaimynai patirtų nuostolius, galbūt net pradėtų daugiau sirgti. Ir aišku už tai mokėtų ne padangas deginantis namo šeimininkas, o pats kaimynas.
Ar tai liberalu? Nesakyčiau. Gyventi kitų sąskaita tikrai nėra liberalu. Lygiai tas pats ir didesniu mastu, kai pavyzdžiui kalbam apie klimato kaitos kaštus. Rusija gamina elektrą iš itin pigios anglies savo elektrinėse, pastatytose prieš 50 metų, 4/5 energijos išmesdama į aplinką ir sąlygodama itin dideles CO2 emisijas. Bet už tai turi pigia elektrą, kaip pigų šildymą turi ir padangas deginantis kaimynas.
Kas už tai sumoka? Bolivijos gyventojai, dėl klimato kaitos patirdami vis dažnesnes sausras. Fidžio ar Filipinų gyventojai, vis dažniau patirdami stiprėjančius ciklonus, Bangladešo gyventojai, kurių namus nuplauna kylantis vandenynas. Taigi, taip išeina, kad Bolivijos, Fidžio, Filipinų, Bangladešo ir visos eilės kitų šalių gyventojai subsidijuoja rusišką elektrą. Ar liberali yra situacija, kai kaštus sumoka ne tas, kas tuos kaštus sukelia, o tas, kas patiria? Ne.
Subsidijos atsinaujinančiai energetikai yra lyg ir kompensavimas subsidijų iškastinei energetikai. Panaikinus subsidijas iškastinei energetikai, nereikėtų subsidijuoti atsinaujinančios energetikos, nes ji ir taip atsipirktų. Taip, viena Lietuva to padaryti negali, reikia tarptautinio sprendimo. Bet Lietuva, kaip šalis, neturinti savo iškastinės energetikos pramonės, turėtų būti tarp šalių – lyderių, kviečiančių tas subsidijas iškastinei energetikai naikinti.
Būtent dėl to viename paskutinių pasisakymu vienas Liberalų sąjūdžio lyderių Antanas Guoga ir paminėjo aplinkosauginius mokesčius, kaip tuos mokesčius, kuriuos Lietuvoje reikia ženkliai kelti, kartu mažinant mokesčius, kuriuos moka gyventojai nuo savo pajamų. „Teršėjas moka“ – itin liberalus principas.
Taigi, išvada akivaizdi, Lietuvai liberalumo energetikoje reikia verkiant. Ir pabandykim liberalumo kiekį Lietuvos energetikoje per ateinančius 10 metų smarkiai padidinti!
Martynas Nagevičius yra Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas, Lietuvos liberalų sąjūdžio partijos narys
