Visi šie susitarimai gali padidinti šalies saugumą jau per kelis ateinančius metus. Visi, išskyrus vieną – tai kartu pasirašytas susitarimas „kaip galima greičiau“ įgyvendinti ir Visagino atominės elektrinės projektą.
Taigi – didžiųjų politinių partijų lyderiai vardan energetinio saugumo galutinai nurašė piliečių valią 2012 metų referendume. Saugumas svarbiau nei demokratija. Sakykim – gali būti ir tokia nuomonė. Ją, manau, įvertins rinkėjai per ateinančius rinkimus. Jei, aišku, vardan saugumo nebus paaukoti ir kiti demokratijos elementai.
Blogiausia čia yra tai, kad bandydami „kaip galima greičiau“ įgyvendinti Visagino atominės elektrinės projektą, mes ne padidinsime, o sumažinsime energetinį saugumą. Apie tai yra šitas straipsnis.
Galbūt politikai įsivaizduoja, kad labai labai labai norint atominę elektrinę galima pastatyti per kelis metus? Panašiai, kaip Lukašenka, kraupinąs Lietuvą ir tarptautinę visuomenę su savo planais pastatyti pigiausią atominę elektrinę pasaulyje greičiau nei kas nors kitas galėtų....
Ne, net jei viskas sektųsi tiesiog idealiai gerai – vargu ar šiemet priėmus politinį sprendimą, atominė elektrinė Lietuvoje pradėtų veikti anksčiau nei 2023 metais. Ką realiai sutarė partijų lyderiai? Kadangi kalbama apie 2014-2020 metų perspektyvą, tai jie sutarė ne pastatyti atominę elektrinę šiuo laikotarpiu, jie sutarė, kad reikia šiam projektuitiesiog atiduoti visą valstybinių energetikos kompanijų dėmesį ir lėšas.
Kadangi kalbama apie 2014-2020 metų perspektyvą, tai jie sutarė ne pastatyti atominę elektrinę šiuo laikotarpiu, jie sutarė, kad reikia šiam projektuitiesiog atiduoti visą valstybinių energetikos kompanijų dėmesį ir lėšas.
Dėmesį ir lėšas, nors tai galima būtų panaudoti energetinės nepriklausomybės ir saugumo padidinimui ne per dešimtmetį, bet per 2-3 metus. Vardan saugumo nebeskaičiuosim, ar tai apsimoka?
Praėjusiais metais po ilgų derybų pasirašytas pirmas istorijoje susitarimas dėl branduolinių reaktorių statybos komerciniais pagrindais Jungtinėje Karalystėje pagaliau atskleidė realią atominių elektrinių gaminamos elektros energijos savikainą. Jungtinės Karalystės vyriausybė sutarė, kad prancūzų kompanija EDF su partneriais iš Kinijos Hinkley vietovėje Anglijoje greta veikiančių senų branduolinių reaktorių, pasinaudojus esama infrastruktūra, pastatys papildomą reaktorių, prisiimdami visą šio projekto investicinę riziką. Tačiau mainais Jungtinės Karalystės vyriausybė pažadėjo garantuojamą elektros energijos iš šio reaktoriaus supirkimo kainą 35 metams – 92,5 svaro už megavatvalandę. Tai yra apie 39 lietuviškus centus už kilovatvalandę.
Be to – ši kaina turės būti nuolat didinama pagal infliacijos rodiklį. Taigi tiek realiai kainuoja šiais laikais elektra pagal naujausius saugumo reikalavimus pastatytoje branduolinėje elektrinėje, kai iš kainos neišimamos visokios netiesioginės valstybinės paramos mokesčių mokėtojų sąskaita.
Palyginimui – pavyzdžiui, panašiomis sąlygomis pastačius vėjo jėgaines, jose pagaminama elektra superkama po 24,5 cento už kilovatvalandę 12 metų, neperskaičiuojant kainos. Dar apie vieną centą kainuoja šios elektros balansavimas. Be to – reikia atkreipti dėmesį į tai, kad britų atveju reaktoriai būtų statomi prie jūros – jiems, skirtingai nei Lietuvai, nereikės investuoti šimtų milijonų litų keliui reaktoriaus gabenimui sustiprinti. Nereikės neaišku kiek papildomai investuoti ir į elektros sąsajų su gretimais regionais papildomą sustiprinimą, reikalingą vien tik tam, kad ši elektrinė galėtų saugiai veikti. Projekto finansavimui numatytas už japonišką nebrangesnis kiniškas kapitalas.
Pabaigai galima atkreipti jūsų dėmesį, kad ta pati „Hitachi“, aktyviai veikianti Jungtinėje Karalystėje, per kelis metus užtrukusias prancūzų ir britų derybas, nepuolė siūlyti pakeisti EDF geresnėmis sąlygomis. Išvadas darykime patys. Bet kaip sakoma – kare kaip kare – išlaidų galime neskaičiuoti. Ar tikrai? Net ir kare išteklius reikia naudoti racionaliausiu būdu, kitaip karo nelaimėsi.
Jei jau esame pasiruošę už nepriklausomybę mokėti daugiau, nei taikos metu, tai bent jau išleiskime šias lėšas kiek galima racionaliau. Investavus 2,3 milijardus litų į komunalinių atliekų panaudojimo energijos gamybai elektrines bei biokuro elektrines, 2,8 milijardus litų į vėjo energetikos sausumoje papildomą plėtrą, 1,9 milijardus – į biodujų ir biometano energetiką, dar 1 milijardą litų į biokuro katilines, saulės energijos panaudojimą, šilumos siurblius, mažas hidroelektrines – elektros energetikoje vietinė elektros gamyba iš atsinaujinančių išteklių viršytų 50 proc. suvartojamos elektros energijos, o centralizuotos šilumos gamyboje būtų galima tapti nepriklausomais nuo importuojamų gamtinių dujų. Ir tai galima padaryti per 2-3 metus, o ne dešimtmetį.
Ateityje pastačius vėjo elektrines jūroje, išplėtojus elektromobilių parką, bendradarbiaujant su kaimynais ES, iš atsinaujinančios energetikos galėtume pasiekti ir 100 proc. nepriklausomybę.
Statybos metu išleidus mažiau, nei investuojant į VAE net pačiu optimistiškiausiu VAE statybos scenarijumi. Nepaliekant jokių ekologinių problemų ateinančioms kartoms. Nesukuriant itin pavojingo taikinio teroristiniams išpuoliams 3 kilometrai nuo nedraugiškos šalies sienos. Bet sukuriant dešimtis tūkstančių papildomų darbo vietų ir didelę dalį išlaidų nukreipiant pridėtinės vertės kūrimui Lietuvos ekonomikoje. Dar reikia investuoti į efektyvesnį energijos vartojimą, išmaniųjų tinklų plėtrą, Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės plėtrą, bet šios investicijos yra būtinos bet kuriuo atveju – ar statom VAE, ar nestatom.
Ateityje pastačius vėjo elektrines jūroje, išplėtojus elektromobilių parką, bendradarbiaujant su kaimynais ES, iš atsinaujinančios energetikos galėtume pasiekti ir 100 proc. nepriklausomybę. Visas šias investicijas gali padaryti privatus verslas. Bet gali investuoti ir valstybė.
Gali, jei visų savo išteklių neįkištų į atominį projektą, iki 2023 metų nepagaminant nei vienos kilovatvalandės. Beje – daug kas vis dar mano, kad sėkmingai galima investuoti tiek į atsinaujinančią energetiką, tiek į branduolinę energetiką ir tai vienas kitam nekliudo. Išties – energetikos strategijos popieriuje visai nesunku nupiešti Lietuvos energetikos „pyragą“, kuriame telpa tiek branduolinė elektrinė, tiek atsinaujinanti energetika. Deja, praktikoje tai padaryti neįmanoma dėl atominės elektrinės nesugebėjimo lanksčiai mažinti ir didinti elektros energijos gamybą, reaguojant į paros bėgyje vykstantį elektros poreikių kitimą bei kintančią elektros energijos gamybą vėjo ir saulės elektrinėse, jei tokios „žalios“ elektrinės gamina daugiau, nei 30 proc. visos suvartojamos elektros energijos.
Todėl – pasirinkę branduolinį scenarijų – automatiškai aukojame pigesnį ir greičiau įgyvendinamą atsinaujinančios energetikos ambicingos plėtros scenarijų. Ir jei jau mes traktuojame dabartinę situaciją, kaip karą – toks lėšų švaistymas karo metu realiai mažinant valstybės energetinį saugumą 2014-2020 metų laikotarpiu gali būti traktuojamas jau ne kaip paprastas įprastas valstybinių išteklių švaistymas, bet kaip nusikaltimas prieš valstybę karo atveju. Taigi – kaip valstybės išdavystė. Lieka tik tikėtis, kad ši šeštadienį pasirašyto partijų lyderių susitarimo dalis apie VAE projekto įgyvendinimą kyla ne iš noro pakenkti Valstybei, bet tiesiog iš nesupratimo.
