Paprastai viskas vyksta taip: iš pradžių Vyriausybė, kad ir kokia ji tuo metu būtų, pateikia savo nuomonę, kad šią lengvatą reikia naikinti, dauguma žinomiausių ekonomistų vėl eilinį kartą išaiškina, kodėl ją reikia naikinti, o tada prasideda kasmetinis politikų populizmo turnyras – kas labiau pasirūpins rinkėjais, žinant, kad šildymas daugelio jų išlaidų krepšelyje užima itin didelę vietą.
Argumentai, siūlant dar kartą atidėti PVM nuolaidos panaikinimą būna įvairiausi – pavyzdžiui tai, kad negalima to daryti viduryje šildymo sezono (jei diskusijos vyksta prieš naujus metus). Arba tai, kad tai negalima daryti, kylant energetinių išteklių ir tuo pačiu šilumos kainoms (jei tuo metu kyla kainos). Praeitą rudenį buvo naudojamas argumentas, kad reikia papildomai laiko kompensacijų mažai uždirbantiems piliečiams mechanizmo tobulinimui. Šiemet naudojamas argumentas – žmonės jausis nepatogiai, prašydami pašalpų. Galų gale viskas baigiasi tos mokesčių lengvatos, kuri turėjo galioti iki 2003 metų, eiliniu pratęsimu.
Per šiuos 14 metų aš pats sau pasidariau išvadą, kad šios lengvatos, kad ir kokia ji būtų nelogiška, panaikinti beveik neįmanoma prieš rinkimus. Bėda šiuo atveju yra ta, kad rinkimai pas mus – labai dažni ir kiekvieną kartą, kai reikia tą PVM lengvatą panaikinti, tai būna laikas, kai artėja vienokie ar kitokie rinkimai.
Šiais metais turime unikalią situaciją – artimiausi rinkimai tik už kelių metų. Atrodytų, kad tai pats geriausias laikas priimti nepopuliarius, bet reikalingus sprendimus. Tačiau nepaisant to, šiemet populistų, siūlančių pratęsti PVM lengvatą šildymui, varžytuvės ypač karštos.
Iš pradžių į šio sezono populistų turnyro nugalėtojus rimtą pretenziją pateikė dalis konservatorių, pasiūlę PVM lengvatos panaikinimą atidėti ne pusmečiui, o iki 2020 metų. Juos tuoj pat aplenkė naujasis socialdemokratų lyderis Gintautas Paluckas, pasiūlęs iš viso šią lengvatą įteisinti, kaip amžiną ir nenaikintiną. Dar vėliau prie populistų choro prisidėjo i Prezidentė, pareiškusi, kad PVM lengvatos šildymui panaikinimas tik kurtų „pašalpinę visuomenę“
Gal iš tikro – ta PVM lengvata šildymui yra geras dalykas? Ne, nėra. Ir apie tai tolimesnis straipsnio tekstas.
PVM lengvatos visame Pasaulyje paprastai būna įvedamos tokiems produktams ir tokioms paslaugoms, kurių vartojimo didinimu yra suinteresuota valstybė. Pavyzdžiui sveikam maistui, knygoms, turizmui, mokymo paslaugoms, vaikų ugdymui, sportui ir panašiai. Aišku, būna komiškų išimčių, kai pavyzdžiui Jungtinėje Karalystėje vienu metu galiojo PVM lengvata krokodilų mėsai arba privačių lėktuvų remontui, tačiau tai daugiau politikų nesugebėjimo atsisispirti lobistams atskyri pavyzdžiai, nei sistema.
Lietuvoje galioja PVM lengvata šildymui iš centralizuotų šilumos tinklų. Kaip tai suprasti? Kad Valstybė yra suinteresuota, kad pastatuose būtų suvartojama daugiau šilumos? Na lyg ir ne, visose energetikos strategijose visą laiką buvo įrašytas tikslas efektyviau naudoti energiją, o šiuo metu šis tikslas yra ypač pabrėžiamas, nes tai yra bendros ES energetikos strategijos svarbi dalis, susijusi taip pat ir su tikslu mažinti klimato kaitą, užtikrinti geresnį Europos Sąjungos ir kiekvienos jos narės (tame tarpe ir Lietuvos) importo-eksporto balansą, užtikrinti didesnes gyventojų pajamas bei galų gale – mažesnę išlaidų energijai dalį nuo pajamų.
Šilumos kiekis, kurį gyventojai vartoja, skirtingai, nei dažnai teigiama, nėra prekė, kurios perkamo kiekio vartotojai negali keisti. Lietuvoje pastatų renovacija yra tik prasidėjęs procesas, absoliučią daugumą pastatų dar reikės renovuoti.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pastatų renovacija galų gale didelę įtaką daro importuojamų iškastinių išteklių importo mažinimui. Net ir miestuose, kuriuose centralizuoto šilumos tiekimo katilinėse ar elektrinėse vyrauja biokuras. Pavyzdžiui, mieste, kur 85% šilumos pagamina iš biokuro, o tik 15% iš gamtinių dujų, renovavus pastatą, iš 100 kWh sutaupytos šildymui šilumos, net 70 kWh bus sutaupyta šilumos, pagamintos iš gamtinių dujų, o tik 30 kWh bus sutaupyta šilumos, pagamintos iš biokuro.
Tai yra dėl to, kad didžiausias šilumos kiekis, apšiltinus, sutvarkius namus, yra sutaupomas tada, kai yra labai šalta. O pikiniai dujų katilai kaip tik ir veikia būtent tada, kai labiausiai šalta ir trūksta biokuro katilų galios šilumos poreikiui padengti. Sumažinus šilumos poreikį mieste, kai labai šalta, biokuro katilai dirba taip, kaip ir dirbo – pilna galia, o gamtinių dujų katilai „nusikrauna“
Tačiau PVM lengvata šildymui mažina gyventojų suinteresuotumą investuoti į renovaciją. Dėl PVM lengvatos šilumos kaina yra mažesnė, o tai reiškia, kad visos investicijos į taupesnį energijos vartojimą atsiperka per atitinkamai ilgesnį laiką.
Net jei pastatų renovacija yra labai naudinga valstybės ekonomikai, gyventojai dažniausiai patys nesutiks investuoti į ją, jei tų investicijų atsipirkimo laikas yra per ilgas, o išlaidų šildymui metinis sumažėjimas dėka renovacijos bus mažesnis, nei papildomos metinės sąnaudos investicijoms grąžinti ir palūkanoms už gautą paskolą sumokėti.
Todėl valstybė, norėdama pasidalinti savo gaunama ekonomine nauda ir dėl renovacijos proceso augančia pridėtine verte ekonomikoje bei didėjančiomis pajamomis į biudžetą, skiria dalį šios naudos subsidijų forma gyventojams, sutinkantiems investuoti į pastatų renovaciją. Tokiu būdu gyventojų investicijos, kurias jie turi padaryti savo lėšomis, sumažėja, investicijų laikas sutrumpėja, o paskola netampa didesne našta, nei sutaupytos sąnaudos šildymui.
Jei šiluma yra atpiginama, gyventojų motyvas investuoti į renovaciją, mažėja. Tokiu atveju, norint tą motyvą atkurti, reikalinga didesnė subsidija tam pačiam projektui atlikti. Ir atvirkščiai, šilumos kainai esant brangesnei, subsidijų poreikis mažėja. Šilumos kainai pakilus pakankamai aukštai, gyventojams apsimoka investuoti į pastatų renovaciją ir be jokių valstybės subsidijų.
Daugelis valstybių, kurių politikai turi pakankamai politinės valios ir sugeba tai išaiškinti savo rinkėjams, energijos ištekliai yra specialiai apmokestinami daugiau, nei eilinė prekė, siekiant didinti gyventojų motyvą taupyti energiją, investuoti į efektyvesnį energijos vartojimą, pirkti efektyvesnius prietaisus, automobilius. Ypač tas apmokestinimas tampa aktualiu, kai energijos ištekliai dėl Pasaulio ekonomikoje vykstančių procesų, ženkliai sumažėja, kaip yra dabar. Neapmokestinus išteklių tokiu atveju, atpigus energijai, investicijos į alternatyvios energijos panaudojimą, energijos efektyvumą krenta. Todėl, pingant energijai, siekiant, kad valstybės energetikos ūkio modernizavimas nesustotų, dažnai yra didinami mokesčiai iškastiniams ištekliams.
Taip, gyventojų išlaidos pastatų šildymui Lietuvoje yra didelė problema. Gyventojai moka pernelyg didelę savo nedidelių pajamų dalį šildymui. Tačiau tai nėra priežastis atidėti lengvatos panaikinimą.
Lietuvoje gi atvirkščiai, PVM lengvatos būdu dirbtinai mažinama šilumos kaina. Nesurenkamos biudžeto pajamos, kas po to neleidžia mažinti gyventojų pajamų mokesčių. O kitą vertus, siekiant tai kompensuoti, skiriamos didesnės subsidijos pastatams renovuoti. Taigi, biudžetas nukenčia dvigubai. Arba viengubai, bet kartu sustabdant renovacijos procesą.
Taip, gyventojų išlaidos pastatų šildymui Lietuvoje yra didelė problema. Gyventojai moka pernelyg didelę savo nedidelių pajamų dalį šildymui. Tačiau tai nėra priežastis atidėti lengvatos panaikinimą. Atvirkščiai, žiauri tiesa yra ta, kad šilumos kainos daugelyje Lietuvos miestų, išskyrus kelias išimtis, dabar yra labai mažos, o ateityje, kylant energijos išteklių kainoms, jos tikrai nemažės. Pagrindinė didelių išlaidų šildymui problema yra ne per aukšta kaina, o itin neefektyvus energijos vartojimas, didelis perkamos šilumos kiekis tam pačiam pastato plotui apšildyti. Ir tai nepasikeis, jei tie pastatai nebus sutvarkyti, o šilumos poreikiai nebus sumažinti.
Todėl sakyti, kad reikia palaukti su PVM nuolaidos naikinimu iki tol, kol gyventojams šildymas taps nebe problema, yra tas pats, kas nelipti iš balos, kol neišdžius batai arba tas pats, kas neiti pas dantų gydytoją, kol nenustos skaudėti dantis.
Siūlymas pratęsti PVM lengvatą yra tas pats, kas siūlymas dar pabūti šioje baloje ar pakentėti tą dantų skausmą, galvojant, kad jis kažkaip pats savaime dings ir galėsim išvengti nemalonios procedūros eiti pas stomatologą. Tai pataikavimas rinkėjams, nesigilinantiems į situaciją ir laukiantiems valdžios malonių, nieko nedarant. Analogiško turinio pasiūlymas būtų panaikinti mokesčius pigiausiam alkoholiui, nes neturtingiausia gyventojų dalis jam išleidžia didžiausią dalį savo pajamų. Gal tai ir padėtų išvengti „pašalpinės visuomenės“, tačiau turbūt niekas tokio pasiūlymo neteiktų, suprantant, kad alkoholio vartojimą visgi reiktų mažinti. Energijos vartojimą pastatuose reikėtų mažinti lygiai taip pat, kaip ir alkoholio vartojimą.
Papildomas pajamas iš PVM už šildymą valstybė galėtų panaudoti pajamų iš GPM kompensavimui, mažinant GPM tarifą. Sumažinus GPM mažiausias pajamas turintiems, pašalpų poreikis, daugeliui gyventojų iš viso nepadidėtų. O tiems, kad ta proga priimtų sprendimą renovuoti savo pastatą, netgi sumažėtų
Aišku, yra ir kitos kartais minimos PVM lengvatos šildymui naikinimo priežastys: tai šios lengvatos socialinis neteisingumas, nes santykinai daugiausiai šia lengvata pasinaudoja tie gyventojai, kurie gyvena dideliuose būstuose, taip pat – lengvata naudojasi gyventojai, kurių pajamos yra didelės. Nėra teisinga ir tai, kad tie, kas šildosi individualiai, nėra atleidžiami nuo PVM dalies, o tik tie, kurie naudoja būtent šį šildymo būdą. Bet tai, mano nuomone, jau antrinės svarbos argumentai.
Martynas Nagevičius yra Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas, Liberalų sąjūdžio partijos narys.
