Europos Sąjunga investuoja daug savo dėmesio į žmonių teisių, demokratijos užtikrinimą pasaulyje. Finansuoja vaikų švietimą, kovą prieš vaikų mirtingumą neturtingiausiose pasaulio šalyse. Teikia humanitarinę pagalbą nukentėjusioms pasaulio šalims. Užtikrina pabėgėlių nuo karo Azijoje ar Afrikoje prieglaudą. Padeda net labai toli nuo Europos esančioms valstybėms rūpintis kultūros paveldu. Europos Sąjunga taip pat yra kovos prieš klimato kaitą didžiausia advokatė.
Europos Sąjunga tikrai turi didelę įtaką pasauliui. Ir čia tikrai yra kuo didžiuotis, būdami europiečiais.
Europos Sąjungos prekių importo-eksporto balansas praeitais metais tapo neigiamu.
Tačiau norint, kad ši Europos Sąjungos įtaka išliktų, būtina, kad Europos Sąjunga išliktų ir viena ekonomiškai stipriausių pasaulio jėgų. O čia mes turime iššūkių. ES dalis pasaulio ekonomikoje sparčiai mažėja.
Kai Lietuva stojo į ES, tuometinis Europos Komisijos vadovas Romano Prodis paragino imtis radikalių priemonių keičiant ES ekonominę politiką siekiant 2000 metais priimtoje Lisabonos strategijoje numatyto tikslo: pasivyti ir aplenkti JAV bei iki 2010 m. tapti „konkurencingiausia ekonomine erdve pasaulyje“.
Nuo to laiko praėjo 15 metų, tačiau ekonominis Europos Sąjungos atsilikimas nuo JAV tik didėjo.
Daugelis Lisabonos strategijos tikslų iš dalies buvo įgyvendinti. ES gyventojų užimtumo lygis senokai viršijo tada išsikeltą 70 proc. tikslą, ypač išaugus moterų užimtumo lygiui. Gerokai pasistūmėta ir gerai veikiančios bendros Europos rinkos kūrimo kryptimi, ypač tokiose rinkose, kaip telekomunikacijos, transporto ar energetikos. Labai sumažėjo ekonominio Rytų ir Vakarų Europos šalių išsivystymo lygio skirtumas.
Tai kodėl mes vis labiau atsiliekam nuo JAV ir ką vis dėl to reikėtų daryti kitaip, kad tas atsilikimas pradėtų mažėti, o ne didėti?. Čia aš pateikiu 6-is, mano nuomone, tikrai svarbius žingsnius, siekiant ES ekonomikos spartesnio augimo.
Užtaisyti „kraujosruvą“
Europos Sąjungos prekių importo-eksporto balansas praeitais metais tapo neigiamu. Mes importuojame prekių ir žaliavų už 24,7 milijardus eurų daugiau, nei eksportuojame. Ir nereikia labai gilios analizės, kad pamatytume pagrindinę šio neigiamo balanso priežastį – itin neigiamą energijos išteklių importo-eksporto balansą, sudarantį beveik 300 milijardų eurų per metus. Su tokia nuolat „kraujuojančia žaizda“, kai per dieną iš ES ekonomikos nukraujuoja po nepilną milijardą eurų daugiausiai į į Rusiją ir Persijos įlankos šalis, ES ekonomika niekaip nepradės augti panašiai į JAV ar Kinijos ekonomikas.
Europos Sąjunga, nors ir toli gražu nebūdama didžiausia pasaulio ekonomika, yra didžiausia pasaulyje energetinių išteklių importuotoja.
Mums, europiečiams, tiesiog būtina šią „kraujosruvą“ užtaisyti. Mes neturime gausių iškastinių išteklių. Ir todėl reikia gerokai daugiau investuoti į efektyvesnį energijos vartojimą bei energijos gamybą iš vietinių atsinaujinančių išteklių. Jau net nekalbant apie klimato kaitos problemą, kurią kelia iškastinių išteklių vartojimas, mes dujų ir naftos importą turime sumažinti jau vien dėl to, kad dabar už naftą ir dujas Rusijai mokam daugiau, nei tos pačios Rusijos metinės išlaidos kariuomenei finansuoti. Iš esmės mes, europiečiai, dabar išlaikom Rusijos kariuomenę. Su visomis iš to vėliau sekančiomis grėsmėmis.
Tapti žinių ekonomikos lydere asaulyje
Dar 1945 m. Nobelio premijos laureatas Hayek teigė, kad efektyvesnė yra ta ekonomikos sistema, kurioje pasiekiamas didesnis žinių panaudojimo lygis. Pasaulio ekonominės galiomis ateityje bus ne gamtinių išteklių ir net ne prekių gamintojai ir eksportuotojai, o naujų technologijų, sprendimų kūrėjai ir pardavėjai.
Europos Sąjunga turi tikrai neblogą pagrindą būti naujų technologijų kūrimo lydere pasaulyje. Žmonių išsilavinimas Europoje yra aukštas, universitetai – vieni geriausių pasaulyje. Tačiau pagal investicijas į tyrimus ir inovacijas, tenkančias sukuriamam BVP, mes atsiliekam nuo JAV, Japonijos, Kinijos, Australijos ar net tokių šalių, kaip Pietų Korėja, Izraelis ar Singapūras.
Viena svarbiausių šio atsilikimo priežasčių, mano nuomone, yra ta, kad Europos Sąjungoje santykinai yra nedaug stambių technologijas vystančių korporacijų, turinčių galimybes ir tiesiog natūraliai privalančių, siekiant išsilaikyti globalioje konkurencinėje rinkoje, daug investuoti į inovacijas. Čia mes jau atsilikome nuo JAV ar Kinijos ir todėl, norint ištaisyti situaciją, reikėtų gerokai daugiau į tyrimus bei inovacijų kūrimą nukreipti visuomeninių lėšų. Taip pat sudarant ženklias mokestines lengvatas toms įmonėms, kurios investuoja į šią sritį.
Europos Sąjunga turi „Horizon 2020“ programą, skirtą inovacijoms ir naujų technologijų vystymui remti, labai didžiuojasi ja, tačiau nei jos dydis, nei efektyvumas akivaizdžiai nėra pakankamas ir čia ateityje reikia nukreipti prioritetinį dėmesį.
Europos Sąjunga, nors ir toli gražu nebūdama didžiausia pasaulio ekonomika, yra didžiausia pasaulyje energetinių išteklių importuotoja.
„Erasmus+“ – tai Europos Sąjungos švietimo, mokymo, jaunimo ir sporto rėmimo Europoje programa. Tačiau tai iš esmės yra vienintelis Europos Sąjungos įrankis, kuriuo ji gali kažkiek prisidėti prie ES narių švietimo sistemos tobulinimo. Visa kita yra likę pačioms valstybėms narėms spręsti. Ir kai kurios jų akivaizdžiai švietimui dėmesio skiria pernelyg mažai. Todėl Europos Sąjunga turėtų didinti savo įtaką švietimo srityje. Nuo geros švietimo sistemos iš esmės priklauso Europos Sąjungos ateitis.
Mažinti karvių ir hektarų finansavimą
Viena iš didesnių ES ekonomikos bėdų priežasčių, mano nuomone, apibūdinama trimis raidėmis – CAP – „Common Agricultural Policy“ – Europos bendroji žemės ūkio politika. Europos Sąjungoje žemės ūkyje dirba apie 11 proc. visų darbingų europiečių. Jie sukuria apie 1,5 proc. ES bendro vidaus produkto. Žemės ūkiui subsidijuoti išleidžiama apie 36 proc. viso ES biudžeto. Arba maždaug penkis kartus daugiau, nei ES skiria inovacijoms ir naujų technologijų vystymui remti pagal „Horizon 2020“ programą.
Žemės ūkio subsidijavimas yra sena po II pasaulinio karo, kai Europa susidūrė su maisto trūkumu ir nenašaus žemės ūkio problema, susiformavusi tradicija. per tuos dešimtmečius ūkininkai Europoje priprato prie to, kad juos visokiais būdais remia mokesčių mokėtojai, ir šių subsidijų atsisakyti Europos Sąjungai niekaip nebeišeina. Kiekvienas bandymas mažinti išmokas žemdirbiams baigiasi žemdirbių streikais Briuselyje ar ES valstybių sostinėse, po kurių politikai paprastai atsitraukia.
Tie, kurie priešinasi išmokų žemdirbiams mažinimui, paprastai teikia argumentus apie tai, kad, sumažinus išmokas, pabrangs maistas žmonėms, Europą užplūs maisto produktai iš kitų valstybių, kur vyriausybės subsidijuoja žemės ūkį, o, neturint valstybės subsidijų sverto, nebebus įmanoma užtikrinti maisto ekologiškumo ir sveikumo.
Tačiau, mano nuomone, tai pritempti argumentai. Europos Sąjungos ūkininkų pajamų struktūroje, Europos Komisijos pateikiamais duomenimis, subsidijos sudaro apie 12-13 proc. žemės ūkio pajamų. Mažiau, nei gaunamas ūkininkų vidutinis metinis pelnas. Ir net, jei panaikinus subsidijas, žemės ūkio produkcija iš tiesų pabrangtų tais 12-13 proc., tai, panaudojus mokesčių mokėtojų pinigus protingiau ir užtikrinus visų europiečių vidutinių pajamų augimą, jiems tikrai nesudarytų problemų už maistą susimokėti tiek, kiek jis iš tiesų kainuoja.
Europos Sąjunga šiuo metu yra didžiausia žemės ūkio eksportuotoja Pasaulyje. Iš principo – tai yra gerai. Bet blogai yra tai, kad taip mes, kartu su produkcija, eksportuojam į kitus regionus ir savo sumokėtas subsidijas.
Viena iš didesnių ES ekonomikos bėdų priežasčių, mano nuomone, apibūdinama trimis raidėmis – CAP – „Common Agricultural Policy“ – Europos bendroji žemės ūkio politika.
O kalbant apie subsidijų įtaką maisto ekologiškumui, tai reikia žinoti, kad iš viso taip vadinamoms „žalinimo“ priemonėms ES žemės ūkyje finansuoti skiriama tik apie penktadalis ES subsidijų žemės ūkiui. ir tas penktadalis iš esmės beveik nieko nepažalina, kaip rodo Europos Audito rūmų ataskaita, skelbianti, kad tik 5 proc. visų ūkininkų, gavusių subsidijas už „žalinimą“, ką nors savo veikloje iš vis pakeitė, lyginant su tuo, ką darė iki tų „žalinimo“ subsidijų
Tikrai atėjo laikas iš esmės keisti Europos Sąjungos biudžeto skyrimo prioritetus, bent dalį žemės ūkiui skirtų subsidijų nukreipiant į tas sritis, kurios Europai yra prioritetinės, žiūrint į ateitį.
„Užžiedinti ekonomiką“
Europa, būdama išteklių importuotoja, yra tiesiog pasmerkta būti Pasaulio lydere, ieškant būdų, kaip mažinti išteklių naudojimą ekonomikoje.
Į Europos Sąjungos uostus kasdien laivai atplukdo šimtus tūkstančių tonų prekių, žaliavų Europos fabrikams. Visa tai galų gale virsta mūsų perkamais produktais, kurie, po kurio laiko, panaudojus, yra išmetami. ES per metus susidaro apie milijardas tonų atliekų, kurių didžioji dalis vėliau nukeliauja į besikaupiančius sąvartynus arba sudeginamos atliekų deginimo jėgainėse. Tada mes vėl importuojame prekes ir žaliavas ir vėl didiname atliekų kiekį.
Žiedinė ekonomika, kuri pastaruoju metu direktyvomis iškeliama tikslu Europoje, tai toli gražu nėra vien ekologinių su atliekomis susijusių problemų sprendimo būdas, perdirbant atliekas, kaip mes įpratę apie tai kalbėti Lietuvoje. Visų pirma – tai ekonomikos skatinimo ar net ekonomikos gelbėjimo būdas Europai.
Tai naujų standartų prekėms, leidžiant jas remontuoti, perrinkinėti, o ne tik išmesti, sugedus, nustatymas. Tai dalinimosi ekonomika, kai vienu automobiliu ar šventine suknele mergaitei naudojasi ne vienas savininkas, o keli, nuomodamiesi prekę, vietoje to, kad pirktų. Tai neperdirbamo plastiko pakeitimas lengvai perdirbamomis medžiagomis. Tai išmetamo nepanaudoto maisto kiekių mažinimas. Ir taip – galų gale, perdirbimas, grąžinant žaliavas atgal į ekonomikos ciklą ir taip sumažinant importuojamų prekių ir žaliavų kiekius.
Tai milijonai naujų darbo vietų Europoje vietoje šimtų milijardų eurų metinių išlaidų importui. Vienos iš žinomiausiu Pasaulio konsultacinių kompanijų „McKinsey“ dar 2015 metais atliktoje studijoje „Vidinis augimas: žiedinės ekonomikos vizija konkurencingai Europai“ įvertino, kad žiedinės ekonomikos įgyvendinimo metu iki 2030 metų vidutinė metinė sukuriama nauda Europos Sąjungos ekonomikai sieks 1,8 trilijonus eurų. Tai yra daugiau, nei dešimtadalis viso ES sukuriamo BVP.
Jau vien žiedinės ekonomikos įgyvendinimo mums pakaktų, kad pakankamai priartėtume prie JAV, pagal ekonominio vystymosi rodiklius.
Į Europos Sąjungos uostus kasdien laivai atplukdo šimtus tūkstančių tonų prekių, žaliavų Europos fabrikams.
Pritraukti talentus
Europos sąjunga sensta. Vidutinis europietis yra maždaug 5-6 metais vyresnis už vidutinį amerikietį ar kiną. Ir daugiau, nei dvigubai vyresnis už vidutinį afrikietį. Jei dabartinės demografinės tendencijos Europoje tęsis, tai pensijinio amžiaus žmonių skaičius Europoje augs gerokai sparčiau, nei bendras gyventojų skaičius. „Eurostat“ prognozuoja, kad jei dabar vienam pensininkui ES tenka daugiau, nei trys darbinio amžiaus žmonės, tai po 60 metų vienam pensininkui nebeliks ir dviejų darbingo amžiaus žmonių.
Todėl, siekiant užtikrinti ekonomikos augimą Europos Sąjungoje, yra tiesiog būtina planuojama ir valdoma kvalifikuotos darbo jėgos imigracija iš kitų regionų į Europos Sąjungą. Europos Sąjungos privalumas – čia daug kas nori gyventi. Reikia pasinaudoti šituo privalumu ir suteikti galimybę gauti „mėlyną kortą“ talentams, gyvenantiems dabar Rusijoje, Ukrainoje, Lotynų Amerikoje, Azijoje ar Afrikoje. Tai tiesiog būtina.
Integruotis, integruotis, integruotis
Vienas didžiausių JAV privalumų prieš Europos Sąjungą yra tai, kad JAV yra visiškai integruota – viena rinka. Visose JAV valstijose veikia tie patys federaliniai įstatymai. Ten yra viena bankinė sistema, vienodai veikiančios ekonomikos skatinimo sistemos, vienodas verslo reguliavimas. Europos Sąjungoje gi vis dar veikia 28 atskiros, nors tarpusavyje ir tampriai susijusios, tarpusavyje muitų viena kitai netaikančios ir formaliai lyg ir užtikrinančios prekių bei paslaugų laisvą judėjimą, bet labai skirtingai reguliuojamos rinkos.
Europos Sąjungai reikėtų tiesiog panaikinti šį savo trūkumą, lyginant su JAV. Tai yra – toliau naikinti visus vidinius barjerus verslui, kurie vis dar egzistuoja tarp skirtingų Europos Sąjungos šalių. Įgyvendinti iki galo bankinę sąjungą, pradedant nuo bendros Europos Sąjungos indėlių draudimo sistemos, baigiant tuo, kad kiekvienas verslininkas savo investicijoms bet kurioje Europos Sąjungos vietoje galėtų gauti paskolą iš bet kurio Europos Sąjungoje veikiančio banko.
Tai bendros verslo skatinimo sistemos visoje Europos Sąjungoje sukūrimas, kai valstybės paramos niuansai nesiskiria skirtingose ES dalyse, o šalių vyriausybės neįvedinėja savo niuansų. Tai maksimaliai suvienodintas verslo reguliavimas, o ateityje gal būt – ir vienoda mokesčių sistema..
Žodžiu – mums reikia tiesiog užbaigti Europos Sąjungos projektą.
Martynas Nagevičius yra Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio partijos narys
