Kol nepatenkintas saugumo poreikis, nėra aktualus savivertės ar tuo labiau aukščiausio lygmens – savęs realizavimo poreikis. Panašiai, matyt, reikėtų vertinti ir visuomenės brandos lygmenį ir motyvaciją, kodėl visuomenės išrinkti politikai daro vienokius ar kitokius sprendimus.
Jei panagrinėtume, kodėl atsinaujinančią energetiką vysto vokiečiai ar skandinavai, pamatytumėm, kad į aukščiausią lygmenį jie iškelia tokias priežastis, kaip poreikis suvaldyti klimato kaitą, poreikis užtikrinti taiką pasaulyje.
Aišku, jie vertina ir kitas priežastis, lygiai taip pat, kaip savęs realizavimo poreikius bandantis asmuo nėra atsiribojęs nei nuo fiziologinių, nei nuo saugumo poreikių. Bet pagrindinis sprendimų motyvas yra būtent toks.
Absoliuti dauguma pasaulio ekspertų sutinka, kad, norint įtilpti į taip vadinamą „anglies dvideginio biudžetą“, tai yra neišmesti daugiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų, nei galima, norint, kad klimato kaita nepasiektų negrįžtamumo stadijos, pasaulio šalys gali sudeginti ne daugiau, nei ketvirtadalį jau išžvalgytų iškastinių išteklių.
Vadinasi, bet kuriuo atveju iškastiniais ištekliais pagrįstos energetikos atsisakyti reikės. Vokietija savo energetikos pertvarkymo politiką, pereinant nuo anglies, dujų, naftos ir branduolinių technologijų prie atsinaujinančios energetikos pradėjo šio amžiaus pirmaisiais metais, kai žaliosios technologijos dar buvo itin brangios.
Vokietijoje buvo sukurta žalios elektros gamybos rėmimo schema, pirmiesiems saulės ir vėjo energiją panaudojančių elektrai gaminti elektrinių operatoriams buvo pasiūlyta tiekti į tinklą elektrą, mokant jiems itin aukštą elektros kainą 20 metų. Atsiradus tokios elektros poreikiui, susiformavo ir jos pasiūla – vokiečiai pradėjo vystyti tokių technologijų gamybą.
Pagrindinį tokių šalių kaip Vokietija ar Danija motyvą pereiti prie atsinaujinančios energetikos matyt galima pavadinti „teisingumo prieš ateinančias kartas“ principu.
Atsiradus konkurencijai tarp šių gamintojų, technologijos pradėjo pigti, tobulėti. Vėliau statantiems elektrines gamintojams jau pakako ir kur kas mažesnių superkamos elektros kainų. Vokiečiai, galima sakyti, „ant savo pečių“ ištobulino šias technologijas, nors Vokietijos buitiniai vartotojai vis dar moka aukštą elektros energijos kainą investuotojams, vėjo ir saulės elektrines pastačiusiems prieš dešimtmetį.
Danai savo politiką pereiti nuo iškastinio kuro energetikos prie vietinės energijos naudojimo grindė visų pirma poreikiu mažiau priklausyti nuo šalių, eksportuojančių naftą ir dujas. Jiems atrodė nepriimtinas sprendimas mokėti danų uždirbtus pinigus šalims, kurios gautus pinigus naudoja tame tarpe ir agresyviems veiksmams prieš savo kaimynus finansuoti ar slopinti bandymus demokratizuoti šias šalis iš vidaus.
Tokios šalys, kaip Danija ar Vokietija taip pat vertina išorinius kaštus, jos skaičiuoja, kokią įtaką visuomenės saugumui ir sveikatai daro anglies pramonė ar branduolinės elektrinės ir, vertindamos atsinaujinančios energetikos plėtros naudą, skaičiuoja šių išorinių kaštų sumažinimą. Pagrindinį šių šalių motyvą pereiti prie atsinaujinančios energetikos matyt galima pavadinti „teisingumo prieš ateinančias kartas“ principu.
Visai kitokį motyvą vystyti atsinaujinančią energetiką turi tokios šalys, kaip Kinija ar iš dalies – JAV. Kinija ir JAV pastaraisiais metais tapo atsinaujinančios energetikos plėtros lyderėmis pasaulyje, aplenkusios šioje srityje Europos Sąjungą.
Kinijos politikai skatina atsinaujinančios energetikos plėtrą ne dėl poreikio suvaldyti klimato kaitą ar sumažinti išorinius kaštus. Priešingu atveju kinai lygiagrečiai su atsinaujinančios energetikos elektrinėmis tikrai nestatytų pigių žemus saugumo standartus atitinkančių branduolinių elektrinių ir nenuodytų savo pačios piliečių anglies elektrinių sukeliamu smogu didžiuosiuose Kinijos miestuose.