Akivaizdus šios veiklos įrodymas – net du, vienas į kitą labai panašūs kreipimaisi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuriais buvo siekiama paneigti pertvarkos teisėtumą. Tiesa, taip elgiasi ne visi – kai kurios urėdijos jau sėkmingai vykdo reorganizacijos procesą ir rengiasi pokyčiams.
Teismas atmetė skundą
Akivaizdu, kad spalio 9 d. Lietuvos miško ir miško darbuotojų profesinių sąjungų konfederacijos kreipimusi į teismą norėta nutraukti jau prasidėjusį miškų urėdijų reorganizacijos procesą – pirmiausia siekiant kvestionuoti rugpjūčio 2 d. Vyriausybės nutarimo, kuriuo leista 42 miškų urėdijas prijungti prie Valstybinio miškotvarkos instituto, teisėtumą. Todėl kreipimesi prašyta teismo kreiptis į Konstitucinį teismą, nes tik jis gali teisiškai įvertinti Vyriausybės nutarimą. Beje, įdomus faktas ir tas, kad prie kreipimosi į teismą prisijungė Kauno ir Jonavos miškų urėdijos.
Vilniaus apygardos administracinis teismas atmetė kreipimąsi grįsdamas tuo, kad iš esmės reorganizacija nėra baigta, todėl nėra teisinių pasekmių, kurias teismas galėtų vertinti. Tačiau nepaisant šio sprendimo, netrukus atsirado analogiškas pareiškimas su labai panašiais argumentais. Tik šį kartą – pareiškėjai jau Seimo nariai Remigijus Žemaitaitis ir Vytautas Kamblevičius. Panagrinėjus abu tekstus, matomos akivaizdžios sąsajos ne tik argumentų, bet ir konsultantų lygmenyse. Abiejuose pareiškimuose tarp pareiškėjų atstovų nurodomas tas pats asmuo – advokatas Paulius Miliauskas.
Teisminių ginčų bus ir daugiau?
Kad kreipimųsi į teismus bus daugiau, rodo ir Aplinkos ministro bei mano vizitų metu kai kuriose urėdijose pasidalintos ar prasprūdusios frazės, akivaizdžiai gimusios po konsultacijų su teisininkais. Ir tai puiku, kad darbuotojai domisi savo teisėmis. Kita vertus tampa aišku, kad automatinis urėdų neperkėlimas į vieną įmonę, priešingai nei kitų darbuotojų – taip pat greičiausiai bus skundžiamas. Kas jau kas, bet patys urėdijų vadovai tikrai žino, kad urėdų, t.y. dabartinių įmonių vadovų ir būsimų filialų vadovų pareigos ir atsakomybės bus visiškai kitos. Filialų vadovai neturės tokios autonomijos, kuria urėdai galėjo džiaugtis iki šiol, jų darbo profilis bus gerokai siauresnis, taigi keisis ir pareigybių aprašymai. Tačiau vargu, ar šie argumentai bus išgirsti tų, kurie šiuo metu stengiasi kišti pagalius į ratus dėl kitų pertvarkos klausimų.
Atsižvelgiant į tai, kad kiekvienas Generalinės miškų urėdijos ir Aplinkos ministerijos žingsnis yra sekamas ir analizuojamas ieškant galimų spragų, neabejoju, kad ir konkursai į filialų vadovus bus skundžiami, prašant pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones ir nepaskirti naujos įmonės vadovybės organizuotų atrankų nugalėtojų. Iš esmės toks elgesys neturėtų didelės įtakos, nes tokiu atveju laikinieji filialų vadovai paprasčiausiai atliktų visas funkcijas. Bet tokiu būdu būtų siekiama sutrikdyti atskirų padalinių sujungimo procesą, kurių iš 42 iki 2019 metų pradžios turėtų likti 26. Bet ir vilkinimas – yra tam tikra pergalė, nes taip galima sukelti dar daugiau iššūkių tik besikursiančiai valstybės įmonei.
Nauja diena – sena daina
Tai, kad ginklai nesudėti, rodo ir nepasikeitusi komunikacija. Nepaisant to, kad urėdijų profesines sąjungas vienijanti Lietuvos miško ir miško darbuotojų profesinių sąjungų konfederacija yra įtraukta į visas darbo grupes, šių atstovų retorika nepasikeitė. Ir toliau kartojama, kad su profesinių sąjungų atstovais nebendradarbiaujama, jokios informacijos nesuteikiama, į jokius klausimus neatsakoma. Ir tai nepaisant prezentacijų, susitikimų, posėdžių ir diskusijų. Bet kaip žinia, jei girdėti nenorima – tai kaip čia išgirsi.
Tiesa, esama ir nemažai kitų patirčių. Ypač tose urėdijose, kur darbuotojai aktyviai dalyvauja ir imasi patys siūlyti galimus sprendimus. O juk nuo pačių miškininkų iš esmės daug kas ir priklauso. Kiek vietos profesionalai nori persitvarkyti, tobulėti ir diegti naujausius, modernios ir skaidrios įmonės standartus. Džiugu, kad yra tikrai nemažai miškininkų, suprantančių pokyčių būtinybę ir svarbą bei norinčių prisidėti prie naujos valstybinius miškus valdančios įmonės kūrimo, o tai labai svarbu ir sėkmingai veikiančiai įmonei sukurti, ir pačių darbuotojų ateities garantijoms užtikrinti.
Pokyčiai nebegrįžtami
Iš esmės pokyčių procesas jau yra prasidėjęs, tik akli gali to nepastebėti. Urėdijose keliami daug metų užsisenėję klausimai, prisimenamos senos rekomendacijos ir planai, kurių ne visi laikėsi. Peržiūrimas turtas ir sprendžiama dėl jo racionalaus panaudojimo. Nuo sausio 1 d. pagaliau bus palaipsniui pereinama prie vienos buhalterinės apskaitos programos, kuri leis efektyviau valdyti įmonės ir atskirų filialų finansinę situaciją.
Maža to, pastaruoju metu suaktyvėjo diskusijos dėl medienos matavimų sistemos keitimo ir efektyvesnio šiuolaikinių technologijų pasitelkimo. Pradėta galvoti ir apie esamos techninės bazės racionalesnį panaudojimą – dalinantis turimais resursais visos įmonės viduje, o ne juos naudojant tik mažoje dabartinės urėdijos teritorijoje.
Šie procesai rodo, kad nors pertvarka užtruks ir pirmuosius jos rezultatus galėsime patyti tik 2020 metų pavasarį – kelio atgal nebėra ir negali būti. Gaila, kad ne visi tai suvokia ir vietoj to, kad koncentruotų savo energiją naujos įmonės kūrimui, ją nukreipia ardymo keliu.
Martynas Norbutas yra aplinkos viceministras.
