Milijardiniais praradimais, darbo vietų naikinimu, visuomenės klaidinimu, net biokuro importo skatinimu iš trečiųjų šalių viešojoje erdvėje yra kaltinama Aplinkos ministerija. Maža to, įvairioms redakcijoms pradėta platinti gąsdinimais persmelkta informacija ne tik apie gresiančius nuostolius, bet ir užsimenama apie būsimus siekius atimti iš Aplinkos ministerijos miškų srities kuravimą.
Miškas ne mažiau svarbus ir socialiniu bei aplinkos aspektais – kraštovaizdžio stabilumui, aplinkos kokybei, biologinės įvairovės išsaugojimui.
Visas šis sujudimas prasidėjo vos Aplinkos ministerijai metų pradžioje pradėjus viešąsias diskusijas su visuomene dėl parengtų Miškų įstatymo pataisų, kuriomis siekiama apsaugoti vertingiausias teritorijas miškuose.
Saugome, kad neprarastume
Kai kalbu apie apsaugą, turiu galvoje buveinių ir rūšių apsaugą miškuose. Miškai nėra tik būsimų lentų ir rąstų krūva. Miškas ne mažiau svarbus ir socialiniu bei aplinkos aspektais – kraštovaizdžio stabilumui, aplinkos kokybei, biologinės įvairovės išsaugojimui. Tai suvokia daugelis šalių, ar sudėtinga tai įsisąmoninti mums?
Natūralių buveinių būklė pasaulyje nuolat blogėja, o gyvūnų ir augalų rūšių, kurioms gresia didelis išnykimo pavojus, skaičius vis auga. Nors situacija Europos šalyse daugeliu atveju yra nepalyginamai geresnė nei didžiojoje likusio pasaulio dalyje, Europos Sąjunga ėmėsi lyderystės: siekdama kompleksiškai saugoti buveines ir rūšis visos bendrijos mastu, ji parengė specialias ūkininkavimo ir apsaugos priemones ir prižiūri jų laikymąsi. Lietuva, stodama į Europos Sąjungą (ES), prisiėmė analogiškus įsipareigojimus kaip ir kitos šalys. Deja, ne viską sugebėjome padaryti, kad apsauga būtų pakankama.
Vadovaudamiesi kitų ES šalių gairėmis, ne vienerius metus mokslininkai tyrė ir išskyrė vertingiausias teritorijas Lietuvoje. Apie 268 tūkst. ha arba 12,6 proc. mūsų miškų patenka į šias teritorijas. Lietuva, kaip ir daugelis kitų šalių, vadovaudamasi Buveinių direktyva siekia apsaugoti bent 60 proc. vertingiausių ir 20 proc. mažiau vertingų tokių teritorijų. Dalyje jų ir dabar galioja kirtimų apribojimai, tačiau apie 90 tūkst. ha miško patenka į intensyviai ūkiniais tikslais naudojamus miškus. Būtent tose teritorijose Aplinkos ministerija ir siekia įvesti apribojimus bei specialų ūkininkavimo režimą.
Nevertinama ir tai, kad gaunant išmokas, miškas niekur nedingtų – jis ir toliau teiktų naudą ne vienai, o kelioms kartoms ir aplinkiniams.
Kipišas dėl 1,4 proc. miškų?
Apie 30 tūkst. ha miško – tokią teritoriją miškų, kuriuose numatomi papildomi apribojimai, valdo privatūs miškų savininkai. Tai sudaro vos 1,4 proc. visų šalies miškų. Sustiprinus šių teritorijų apsaugą dauguma atvejų nebūtų galima miško kirsti plynai ir iš karto pasiimti pinigus. Tiesa, šis pelnas iš miško gali būti paimamas tik vieną kartą per žmogaus gyvenimą. Maža to, savininkams tektų prašyti kompensacinių išmokų, kurios šiuo metu siekia nuo 272 iki 155 eurų už vieną hektarą kasmet. Didelė našta, ar ne? Nevertinama ir tai, kad gaunant išmokas, miškas niekur nedingtų – jis ir toliau teiktų naudą ne vienai, o kelioms kartoms ir aplinkiniams. Savininkų neguodžia ir tai, kad ne visose teritorijose kirtimų nebus galima vykdyti – priešingai, siekiant gyvūnų ir augalų rūšių bei jų buveinių sąlygų pagerinimo, kai kurie riboti kirtimai bus būtini.
Privačių miškų savininkų vardu kalbantiems antrina ir kai kurie medienos pramonės atstovai – neva šie apribojimai sužlugdys verslą. Bet ar tikrai? Taip, lyginant su privačių miškų savininkų apribojimais, didesnę dalį jų turėtų prisiimti pati valstybė. Apie 60 tūkst. ha Valstybės įmonės Valstybinių miškų urėdijos valdomų miškų plotuose būtų įvesti papildomi apribojimai. Dalinis kirtimų suvaržymas galėtų lemti, kad į rinką nebus patiekta apie 0,8 mln. kubinių metrų medienos. Atrodytų, skaičius didelis? Bet prisiminkime, kad VĮ Valstybinių miškų urėdija pernai kirto 10 proc. mažiau medienos nei metais anksčiau. Jau nekalbant, kad dėl privačių miškų savininkų intensyvesnio ir nuosaikesnio kirtimų apimčių svyravimų, kurie daugiausia priklauso nuo medienos rinkos kainų svyravimo, medienos pateikimo į rinką apimtys paskutinių ketverių metų eigoje kito daugiau nei 1 mln. klubinių metrų.
O kur dar neišnaudotos galimybės? Šiemet tikimasi užbaigti žemės gražinimą, ir tuomet dar intensyviau turėtų pajudėti rezervuotų nuosavybės teisių atkūrimui miškų perdavimas valstybei. Šiuo metu beveik 10 proc. visų miškų naudojami. Ar tokio rezervo negana Lietuvos pramonei?
Požiūris, kas yra vertinga – skiriasi
Net ir paverčiant miškų teikiamą naudą pinigine išraiška (deja, kartais atrodo, kad pastaroji šiame šimtmetyje yra svarbiausia), matome visiškai kitokį vaizdą.
Grįžkime prie vertės, nes būtent vertės klausimo traktavimas miškuose parodo šio neva konflikto esmę. Akivaizdu, kad papildomų apribojimų įvedimas nelems nei pramonės žlugimo, nei nuskurdins privačių miškų savininkus, ypač žinant, kad jie ilgą laiką galės naudotis ES investicijų iš Kaimo plėtros fondo išmokomis.
Kita vertus, ši apsauga leistų ateities kartoms palikti tai, kas Lietuvoje gamtiniu požiūriu yra vertingiausia. Šiandien mes žengiame tik pirmuosius žingsnius vertindami viską, ką kuria miškas. Jau minėjau, kad miškas nėra ir nebuvo tik laukas, kuriame auginame medieną vien tik kaip pramonės žaliavinę produkciją. Miškas visuomenei teikia ne tik ekonominę, bet ir ekologinę bei socialinę naudą, todėl negali būti vertinamas vienpusiškai. Net ir paverčiant miškų teikiamą naudą pinigine išraiška (deja, kartais atrodo, kad pastaroji šiame šimtmetyje yra svarbiausia), matome visiškai kitokį vaizdą.
Lietuvos mokslininkų atliktas vertinimas rodo, kad pasirinktos miško teritorijos ekosistemų paslaugų metinė vertė yra mažiausiai 1,5 karto didesnė nei medienos vertė vienkartinio miško iškirtimo atveju. Europos Komisijos 2013 m. paskelbtame Natura 2000 teritorijų ekonominės naudos vertinime skelbiama, kad miškų buveinių sukuriama metinė vidutinė vertė yra 2309 Eur/ha, mediana – 924 Eur/ha (vertinant 2011 m. duomenis). Remiantis šiuo skaičiavimu ir Aplinkos ministerijos siekiais dėl papildomos apsaugos miškuose, pastarieji sukurtų daugiau nei 150 mln. eurų pridėtinės vertės kasmet. Tiesa, ekosistemų paslaugų vertinimas Lietuvoje kol kas žengia tik pirmuosius žingsnius, tačiau tai nereiškia, kad jau dabar neturime apie tai kalbėti.
Ši Vyriausybė ėmėsi darbo ir dar pernai pradėjo aktyvias diskusijas dėl plynų kirtimų ploto mažinimo saugomose teritorijose.
Skubame ar vėluojame?
Atsižvelgiant į tai, kad tam tikra dalis inventorizuotų (bet dar neįgavusių specialaus apsaugos ir ūkininkavimo statuso) vertingiausių miškų buveinių jau gali būti iškirsta tuose miškuose ūkininkaujant tradiciniu būdu, galime aiškiai pasakyti, kad Aplinkos ministerijos siūlomi apribojimai turėjo būti priimti prieš daugiau nei penketą metų. Deja, tuo metu tai nebuvo prioritetas.
Ši Vyriausybė ėmėsi darbo ir dar pernai pradėjo aktyvias diskusijas dėl plynų kirtimų ploto mažinimo saugomose teritorijose. Parengtos įstatymo pataisos jau buvo aptartos Miškų ūkio konsultacinėje taryboje, dirbta kartu su mokslininkais, lankytasi pas kaimyninių ES šalių miškininkus ir vertinta jų patirtis šioje srityje, organizuoti neformalūs susitikimai su suinteresuotomis visuomenės grupėmis, surengta konferencija, o pataisos paskelbtos viešajai diskusijai ir derinimui su plačiąja visuomene. Nueitas ilgas kelias iki formalios derinimo procedūros.
Konstitucijos 54 straipsnis konstatuoja, kad visi žemės sklypų, miškų, vandens telkinių savininkai, valdytojai, naudotojai privalo paisyti konstitucinio natūralios gamtinės aplinkos apsaugos imperatyvo, saugoti gamtinę aplinką, nepabloginti jos būklės, nedaryti žalos gamtinei aplinkai. Bet ar iš tiesų mums rūpi Konstitucija? Atsakymas glūdi pozicijose išsakytose Miškų ūkio konsultacinėje taryboje.
Mums teigia, kad skubėti nėra ko. Bet ar tikrai skubame? Vien pataisų rengimas užtruko daugiau nei pusmetį, jau nekalbant apie tai, kiek laiko prireiks iki pataisos atsidurs Seime ir bus patvirtintos. O tuo metu, nuo 2011 metų, kai buvo išskirtos EB svarbos miško buveinės, stebėdami, o ne veikdami, mes visi prarandame tai, ką labiausiai turėtume saugoti. Ar kai kurių grupių keliama isterija tikrai verta šių praradimų?
Martynas Norbutas yra aplinkos viceministras.
