Tuo metu socialdemokratai tarytum apako ir apkurto, nes ne kartą pristačius Seimo narių pataisas, kurios eliminuoja šios partijos atstovų keliamus pagrindinius nuogąstavimus, ir toliau griežia tą pačią dainą.
Kompromisas jau pateiktas
Tiek kai kurie politikai, tiek kitos suinteresuotos grupės intensyviai naudojasi situacija, kai tik maža dalis žmonių iš esmės seka Seime registruotų miškų įstatymo pataisų eigą ir analizuoja Vyriausybės poziciją jų atžvilgiu. Iš esmės Vyriausybės projektas Seime buvo papildytas svarbiomis nuostatomis, kurios atliepia įvairių diskusijų metu išsakytas pastabas. Jos susijusios ir su urėdijų – Valstybinės įmonės „Lietuvos valstybiniai miškai“ padalinių, ir su girininkijų apibrėžimais, kurie įstatymo lygmeniu įtvirtina įmonės struktūrą ir iš esmės apsaugo sistemoje dirbančius darbuotojus.
Aplinkos ministerija nuolatos prašė pateikti bet kokius siūlymus, kad būtų apginti darbuotojai, taip pat siūlė idėją pradėti ruošti naują kolektyvinę sutartį. Jokio atsako. Vietoj to – raštai, reikalavimai viską stabdyti.
Maža to, pataisomis siūloma taip pat užtikrinti, kad urėdijos ir toliau vykdytų dalį viešųjų pirkimų. Taip norima tesėti pažadą, kad organizuodamos tam tikrą dalį pirkimų urėdijos galėtų skatinti vietos verslą ir sudaryti sąlygas regionuose dirbantiems žmonėms teikti paslaugas.
Kartu Aplinkos ministerija išpildo ne kartą deklaruotą nuostatą – perduodama apvaliosios medienos taisykles tvirtinti Vyriausybei, taip užtikrindama didesnį skaidrumą ir kolektyvinės atsakomybės prisiėmimą.
Šio įstatymo pakeitimas puikiai įrodo, kad Lietuvoje pakeisti įstatymus nėra paprasta. Todėl čia minėtų pataisų atsiradimas įstatyme taptų garantu ateičiai – kuomet pasikeitus valdžiai nebūtų taip lengva drastiškai optimizuoti sektoriuje dirbančių darbuotojų skaičių, jų atliekamas funkcijas perduodant privačiam sektoriui.
Nepaisant šių pataisų, nemenka dalis politikų ir toliau lieka akli, tvirtindami, kad pertvarkai nepritaria. Gal iš tiesų jie nori negirdėti ir nematyti, nes kitu atveju tektų pripažinti, kokiais tikraisiais interesais jie vadovaujasi.
Pavyzdžiui, kai kuriems socialdemokratams tektų atskleisti ir tai, kad po skaudaus smūgio rinkimuose ir pamokų su darbo kodeksu, jie nusprendė nekelti bangų – tiesiog elgtis taip, kad visi būtų patenkinti. O tai reiškia – daryti kaip galima mažiau. Ypač tais atvejais, kai realų rezultatą bus galima matyti tik 2020 metais, suskaičiavus prieš tai buvusių metų įmonės rezultatus. Žiūrėk – tais metais jau ir rinkimai.
Pasiteisinęs dialogas tik prie „šešių akių“
Aplinkos ministerijos kvietimas pasirašyti susitarimą dėl bendradarbiavimo, noras aptarti urėdijų pertvarkos veiksmų planą, raginimai sudaryti konsultacinę darbo grupę – visi šie veiksmai taip ir liko be atsako. Vietoj to sulaukta viešų kaltinimų apie nebendradarbiavimą ir nesitarimą. Įdomu, kaip reikėtų įvardinti tuos susitikimus ir jau minėtus veiksmus. Bet kai nenori – tiesiog nematai. Arba tave ištinka amnezija, kuri tampa patogiu įrankiu pasiteisinti.
Tenka pritarti Lietuvos miško ir miško darbuotojų profesinės sąjungos vadovei, kad susidarė absoliučiai išskirtinė situacija. Dažniausiai profesinės sąjungos reikalauja darbdavio tam tikrų sprendimų, kurie pagerintų darbuotojų darbo sąlygas ar apgintų jų interesus. Tačiau inicijuojamos valstybinių miškų pertvarkos metu Aplinkos ministerija nuolatos prašė pateikti bet kokius siūlymus, kad būtų apginti darbuotojai, taip pat siūlė idėją pradėti ruošti naują kolektyvinę sutartį. Jokio atsako. Vietoj to – raštai, reikalavimai viską stabdyti. O galiausiai – atviras pareiškimas, kad privalo likti 25-ios juridinį statusą turinčios urėdijos.
Būtent tokia situacija privedė ir prie įspėjamojo streiko, kuriam nėra ir nebuvo jokio pagrindo. Profesinė sąjunga tikino, kad neva pažeista kolektyvinė darbo sutartis ir darbo kodekso straipsnis, nurodantis prievolę darbdaviui informuoti darbuotojus apie struktūrinius pasikeitimus. Tačiau jie dar nevyksta, nes tam nėra teisinio pagrindo. Kol nepriimtas įstatymas ir neaišku, kokios nuostatos atsiras galutiniame įstatymo variante, neaišku apie ką konkrečiai darbuotojai turėtų būti informuoti.
Net ir esant tokiam neapibrėžtumui buvo rengti Vyriausybės patvirtinto Miškų įstatymo projekto ir Aplinkos ministerijos veiksmų planų vieši pristatymai, diskusijos. Apie tai kalbėta įvairiausių susitikimų metu, taip pat ir su profesinėmis sąjungomis. Vis dėlto, to nenorima prisiminti. Na, gal nebent su retomis išimtimis. Ypač tuomet, kai susitikimai vyksta prie „šešių akių“, t.y. profesinių sąjungų, Aplinkos ministerijos ir aukštas pareigas užimančių pareigūnų. O kai dar už durų laukia žiniasklaida – tai jau tuomet neišsisuksi – tenka konstatuoti, kad bent tąkart kalbėjimasis buvo.
Taigi vieniems sergant klausos ar regos sutrikimais, kitų atminčiai šlubuojant, asmeniškai man daugiausiai nerimo kyla dėl valstybinių miškų valdymo sektoriuje atsakingai ir su pasišventimu dirbančių žmonių gyvenimų. Permainingos ir viena kitą paneigiančios žinios trukdo dirbti ir sukuria nereikalingą įtampą, nors iš tiesų daugelio miško darbuotojų pertvarka tiesiogiai nepalies arba pasikeis tik jų darbdavio pavadinimas.
Martynas Norbutas yra aplinkos viceministras
