Politologų cechas turbūt sėkmingiausios trisdešimtmečio partijos nerinks. Tačiau atsakymas tikriausiai būtų akivaizdus – socialdemokratai, jeigu vertinsime juos kaip Lietuvos demokratinės darbo partijos (LDDP) tradicijos tesėjus. Jie Lietuvą valdė pusę nepriklausomybės laikotarpio.
Jeigu reiktų išrinkti sėkmingiausią partiją mažųjų žaidėjų kategorijoje, būtų gerokai sunkiau. Galbūt tai galėtų būti „Tvarka ir teisingumas“ (TT), kurie, neskaitant Tėvynės sąjungos (TS-LKD) ir socialdemokratų, yra ilgiausiai be pertraukų parlamente savo frakciją turinti politinė jėga. Tačiau 2020 metais ši serija greičiausiai nutrūks. Be to, sėkminga vadinti partiją, kuri figūruoja teisminiuose procesuose, būtų sudėtinga.
Nuo 2008 metų iki dabar Seime be pertraukų dirba Liberalų sąjūdis (LRLS). Tačiau politinės korupcijos skandalas taip pat sunkiai dera su sėkmingos partijos etikete.
Tad galbūt į šį vardą galėtų pretenduoti Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga (LLRA-KŠS)? Taip, paskutiniu metu ji dažniau minima neigiamame kontekste, tačiau iki TT ar LRLS padėties jiems dar toli. Nuo 2012 metų Seime dirbanti politinė jėga yra išskirtinis fenomenas Lietuvos politikoje. Tai partija, kuriai vadovauti yra turbūt svajonių darbas – gerokai lengviau negu kitoms politinėms jėgoms.
Viskas labai paprasta – elektoratas labai ribotas, tačiau išplėstas iki tokio, kuris leidžia patekti į parlamentą, o tai reiškia, kad ir užsitikrinti valstybės dotaciją.
Viskas labai paprasta – elektoratas labai ribotas, tačiau išplėstas iki tokio, kuris leidžia patekti į parlamentą, o tai reiškia, kad ir užsitikrinti valstybės dotaciją. Prisijungus prie valdančiosios daugumos iš esmės nėra būtina rūpintis visos Lietuvos reikalais – užtenka rimčiau pasirodyti trijuose ar keturiuose rajonuose ir galima jaustis gana užtikrintai dėl ateities. Valdemaras Tomaševskis LLRA-KŠS pradėjo vadovauti dar 1999 metais.
Tikrai ne visi žmonės Vilniaus krašte informaciniu požiūriu gyvena lietuviškoje erdvėje, todėl nebūtinai net ir žino apie tokias istorijas, kaip Jaroslavo Narkevičiaus skandalas. Aišku, daug kas tikriausiai žino, bet vargu ar labai sureikšmina. Moralė yra svarbus dalykas, bet kiek iš jūsų esate tikri, kad dauguma mūsų šalies piliečių, turėdami tokias galimybes savo vaikų Seimo viešbutyje neapgyvendintų?
LLRA-KŠS yra labai laisva veikti politinėje sferoje. Jie nelabai turi ką prarasti tiek būdami valdžioje, tiek opozicijoje. Puikiai jaučia, kad rinkėjai vargu ar skaudžiai baus už narių klystkelius. Toks partneris labai nepatogus valdančiojoje daugumoje – jį menkai veikia bendra viešoji nuomonė Lietuvoje. Rinkiminė logika veikia kitaip negu kitų Lietuvos partijų. Tokia laikysena, kokią LLRA-KŠS rodo J.Narkevičiaus atveju, ne vienai partijai galėtų nemenkai kainuoti. Realu, kad kainuoja net ir „valstiečiams“, kurie norėdami išsaugoti koaliciją gina ministrą. Bet LLRA-KŠS gali sau leisti užsispirti.
LLRA-KŠS sėkmės fenomenas veikia užburto rato principu. Savo regione jie neturi didelės konkurencijos. Neturi todėl, kad kitos partijos nemano, jog racionalu didesnius pajėgumus per rinkimus mesti į apygardas, kuriose nugalėtojas aiškus. O jis aiškus būtent todėl, kad niekas per daug nesistengia pakeisti esamos padėties.
Pavyzdžiui, savivaldos rinkimuose į Šalčininkų savivaldybės tarybą mėgino patekti vos trys partijos. Vilniaus rajone – trys partijos, Centro dešinės koalicija ir vienas visuomeninis rinkimų komitetas. Pavyzdžiui, Panevėžio miesto savivaldybėje yra panašus skaičius rinkėjų kaip Vilniaus rajone, bet dėl mandatų kovojo 11 sąrašų.
2016 metų Seimo rinkimuose kandidatų skaičius labai priminė tradicinį vaizdą Lietuvoje. Tačiau viskas prasideda nuo savivaldos. Jeigu partija nenori ar nesugeba dalyvauti rajono gyvenime, kodėl rinkėjas turėtų staiga imti ir palaikyti jos kandidatą nacionalinėje politikoje?
Kitas svarbus faktorius – daug darbo vietų regione tiesiogiai susiję su savivaldybe. LRT.lt duomenimis, Šalčininkų rajono savivaldybė ir su ja susijusios įmonės yra didžiausias rajono darbdavys. Pagal STT Nepotizmo rizikos indeksą Šalčininkų rajonas yra antroje vietoje, Vilniaus rajono koeficientas taip pat viršija Lietuvos vidurkį.
Kitas svarbus faktorius, kodėl įsitvirtino dabartinė padėtis, yra neatsakinga tiek politikų, tiek net ir žiniasklaidos priemonių komunikacija nacionalinio saugumo klausimais. Tai labiau susiję su rusų tautybės Vilniaus regiono gyventojais, tačiau nereikia pamiršti, kad Rusų aljansas yra labai svarbus LLRA-KŠS partneris, o ir Vilniaus krašte rusiški TV kanalai yra pagrindinis informacijos šaltinis. Todėl tautinių mažumų Lietuvos piliečiai gyvena informacinio karo epicentre.
Iš lietuviškos pusės ne taip jau retai girdėdavome tokius pasisakymus kaip tuometinio VSD vadovo Gedimino Grinos: „Kiekvienas asmuo, kuris ar turizmo tikslais, ar verslo tikslais kažkokiu būdu vyksta į Rusiją, kažką tai daro – tai automatiškai gali būti traktuotina kaip grėsmė“. Dėl verslo Rusijoje įtarumą galimą suprasti, tačiau tokie pasisakymai atrodo perdėti. Tai tik vienas nejautrios komunikacijos pavyzdys, kurių ypač nestigo karo Ukrainoje kontekste.
Politikai pamiršdavo, jog Lietuvoje yra tautinių mažumų ir skirtumas tarp frazių „Rusija puola“ ir „rusai puola“ yra ne toks jau mažas. Tokia atmosfera tik dar labiau atskiria tautines mažumas. Laimei, Lietuvai ėmus rimčiau rūpintis gynyba, apie saugumą Lietuvoje imta kalbėti atsakingiau.
Daug Vilniaus krašto gyventojų rusų kalbą moka geriau negu lietuvių. Vis dar daug žmonių mokyklą baigė sovietmečiu, kai lietuvių kalbos lenkiškose ar rusiškose mokyklose savo svarba tikrai neprilygo tautinių mažumų kalboms. Teko girdėti pasakojimų, kad sovietmečiu lietuvių autorių kūriniai vienu metu netgi buvo verčiami į lenkų kalbą ir tokia forma pateikti lenkiškoje mokykloje. Edyta Maksymovič, vadovaujanti lenkiškam TV kanalui „TVP Wilno“, skaičiavo, kad ilgą laiką Lietuvoje buvo prieinama apie 30 rusiškų TV kanalų ir vienintelis lenkiškas „TVP Polonia“. Tik nuo 2018 metų Lietuvoje retransliuojami dar keturi kanalai, tad net ir alternatyvos trūkumas rusiškai žiniasklaidai buvo akivaizdus. Prieš kelis mėnesius įkurtas „TVP Wilno“ kanalas yra labai svarbus žingsnis į priekį.
Vilniaus rajonas yra viena iš trijų Lietuvos savivaldybių, kuriose gyventojų skaičius 1996–2017 metais augo. Tačiau pagrindinė tokios tendencijos priežastis yra atstumas nuo Vilniaus. Šalčininkų rajonas įvairiuose indeksuose yra vidutiniokas, tačiau pagal kai kuriuos labai svarbius kriterijus – pavyzdžiui, vidutinę algą, yra tarp autsaiderių šalyje. Situacija abiejuose rajonuose galėtų būti kur kas geresnė. Potencialas didelis – sostinė visai šalia.
Vilniaus krašto klausimas primena užburtą ratą. Konkurencijos savo krašte LLRA-KŠS neturi pirmiausiai dėl to, kad kitos partijos neinvestuoja į kovą savo išteklių ir energijos. O sveika konkurencija politikoje reikalinga visuose valdžios lygmenyse. Piliečiai turėdami didesnį pasirinkimą ir žinodami, kad rinkimų rezultatas nėra aiškus iš anksto, galėtų daugiau reikalauti iš savo atstovų, net jeigu LLRA-KŠS ir toliau išliktų dominuojanti jėga. Tačiau kol daugelis partijų snaudžia, padėtis Vilniaus krašte nesikeis.
Matas Baltrukevičius yra politologas
