Iki naujų Seimo rinkimų liko tik kiek daugiau negu metai. Tad visus politinius sprendimus dabar jau reikia vertinti rinkiminiame kontekste. Nebus netikėta, jeigu keli dabartiniai ministrai, kurie savo ateities su politika nesieja, nenorės toliau dirbti ministrų kabinete. Dabar rinkiminė logika bus itin ryški ir nepopuliarių, bet reikalingų sprendimų niekas imtis nenorės.
Lietuviai linkę valdančiuosius nubausti, tad net ir partijoms prieš pat rinkimus jungtis į koaliciją didelio suinteresuotumo neturėtų būti. Visgi, šiuo atveju naujųjų koalicijos narių sprendimai yra racionalūs.
Kokios perspektyvos laukia valdančiųjų ketverto?
Jeigu nagrinėtume vien viešą Ramūno Karbauskio ir Sauliaus Skvernelio tarpusavio retoriką, atrodytų neįmanoma, kad abu pagrindiniai Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) veidai sugebėjo iki šiol kartu darbuotis.
Nauja S.Skvernelio atvirumo porcija žiniasklaidai buvo dar vienas netikėtas premjero benefisas. Dabar jau tik R.Karbauskis staiga tapo vieninteliu, kuris prieš prezidento rinkimus gąsdino pasitraukimu iš valdžios. Be to, premjeras nedviprasmiškai stojo į Viktoro Pranckiečio pusę Seimo pirmininko pareigų klausime, nors pats dalyvavo derybose dėl koalicijos, per kurias buvo nutarta postą atiduoti partneriams.
Kartais kyla klausimas, ar tai negalėtų būti kruopščiai surežisuoto gerojo ir blogojo policininko spektaklio dalis. Tai jau ne pirmas aštresnės retorikos tarp LVŽS vedlių protrūkis, bet vyriausybė dirba toliau ir seniai valdančiųjų kritikų prognozuotas „valstiečių“ frakcijos skilimas į „skvernelininkų“ ir „karbauskininkų“ stovyklas niekaip neįvyksta. Pavienių atskalūnų atsiranda, bet to dar neišvengė nė vieni valdantieji.
Visgi, realiau, kad vidinės problemos yra tikros. „Valstiečių“ trapią vienybę palaiko racionalumas. R.Karbauskis visuomenėje neturi palaikymo. 40 proc. lietuvių S.Skvernelį vertina palankiai. Jis nėra tokia kliūtis LVŽS lyderio planams kaip V.Pranckietis, kurio pasitraukimas iš partijos turbūt didesnę žalą padarytų R.Karbauskio reputacijai partijoje, o ne LVŽS reitingui. Be S.Skvernelio populiarumo „valstiečiai“ nebūtų laimėję Seimo rinkimų, premjero likimas poste buvo svari sąlyga koalicijos partneriams, o R.Karbauskis nebenori atsakomybės nešti vienas.
Nors lietuviai mėgsta naujas partijas, bet nebūtinai savo politinio darinio sukūrimas S.Skverneliui atneštų daugiau naudos, negu žalos. Dėl atsitraukimo nuo „valstiečių“ premjeras trumpuoju laikotarpiu išloštų. Tačiau vargu ar tai galėtų pavirsti didesne įtaka po Seimo rinkimų, negu su dabartine komanda. Galbūt S.Skvernelį su malonumu priimtų socialdarbiečiai, „Tvarka ir teisingumas“ ar Lietuvos centro partija, bet net su premjeru turbūt jos negalėtų pretenduoti į gausesnį palaikymą negu LVŽS be S.Skvernelio.
Nors lietuviai mėgsta naujas partijas, bet nebūtinai savo politinio darinio sukūrimas S.Skverneliui atneštų daugiau naudos, negu žalos.
Nors R.Karbauskis klaida vadina savo sprendimą atsisakyti partijos pirmininko posto 2001 metais, bet siekiant sėkmingesnio pasirodymo kitąmet, bent jau pirmą poziciją partijos sąraše vėl turėtų užimti S.Skvernelis.
Šiemet du rinkėjų smūgius patyrusi Lietuvos socialdemokratų darbo partija (LSDDP) koalicijos formavimo metu elgėsi logiškai, siekdama visą įmanomą naudą gauti dabar. Kitais metais Seime jų greičiausiai nebebus.
Partiją gali išgelbėti du scenarijai ir abu bus mėginama įgyvendinti.
Pirma, galbūt įmanoma rinkimuose dalyvauti bendru sąrašu su LVŽS. R.Karbauskis yra viešai tokia galimybe suabejojęs, bet LSDDP privalo padaryti viską, kad įtikintų „valstiečius“, jog politiškai tai nebūtų žalinga. Lengva nebus.
Antra, jie gali būti „atsarginė“ partija S.Skverneliui. Tokių „planų B“ būtų ne vienas ir LSDDP turėtų gerokai pasistengti, norėdami pasiekti šį tikslą.
Neturėtume pamiršti ir to, jog Lietuvoje jau trejus rinkimus iš eilės bent viena iš buvusių valdančiosios daugumos partijų nebepatenka į Seimą.
„Tvarka ir teisingumas“ (TT) bei Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) elgiasi racionaliai prisijungdami prie valdančiųjų.
LLRA šis žaidimas yra saugus. Jų elektoratas yra labai aiškus ir geografiškai ribotas ir vargu ar labai priklausomas nuo politinės konjunktūros. Tad potenciali buvimo valdžioje nauda nusveria trūkumus, o jeigu partijos vadovybė matys reikalingumą, galės vėl triukšmingai palikti daugumą.
TT situacija gerokai prastesnė. Nors šiuo metu apklausose jų populiarumas ir peržengia 5 proc., tačiau padėtis slidi, o būdami valdžioje jie imsis ir atsakomybės už valdančiųjų sprendimus. Kita vertus, faktiškai TT visos kadencijos metu dažniausiai paremdavo valdančiųjų, o ne opozicijos iniciatyvas, o realių politinių svertų neturėjo ir apskritai partija buvo menkai matoma.
Taigi, visi koalicijos dalyviai, nepaisydami politinės rizikos, elgiasi gana racionaliai. Tačiau neturėtume pamiršti ir to, jog Lietuvoje jau trejus rinkimus iš eilės bent viena iš buvusių valdančiosios daugumos partijų nebepatenka į Seimą. Labai didelė tikimybė, kad taip bus ir 2020 metais.
Matas Baltrukevičius yra politologas, VU TSPMI absolventas.
