Artimiausius trejus–ketverius metus regėsime kaip ant mielių augančias pasaulio kapitalo rinkas, o Lietuvos atveju didėjančias nekilnojamojo turto, esančio geresnėse vietose, kainas. Kaip ir infliaciją. Tačiau sykiu vis labiau augs disbalansas tarp tų, kas dėl tokios politikos išlošia ir pralošia. Ir pralošiantieji apie visą šį burbulą savo nuomonę išsakys per rinkimus.
Visų pirma apie priežastis.
Pasaulio finansai ir politika nepateikia „teisingo“ atsakymo į bet kokį iškilusį klausimą.
2008 metų nekilnojamojo turto burbulo krizė, peraugusi į finansų ir ekonomikos kritimą, galiausiai pasibaigė politine krize. Kiekvienoje krizės ištiktoje šalyje šis politinis krizės etapas turėjo savo analogus, o jų ryškiausi – „Brexit“ ir Donaldo Trumpo išrinkimas JAV prezidentu. Šiuo metu esame politinės krizės paskutinio etapo liudininkai.
Pasaulio finansai ir politika nepateikia „teisingo“ atsakymo į bet kokį iškilusį klausimą. Esama tik mažiausiai klaidingo. Nes kiekvienas valdžios sprendimas sukelia teigiamas ir neigiamas ilgalaikes pasekmes.
Centriniai bankai, išmokę 2008 metų krizės valdymo pamokas, nuėjo lengviausiu keliu — „rinkoje esančius disbalansus“ tiesiog užmūrija pinigais.
Dabartinė Europos centrinio banko pirmininkė Christine Lagarde, tęsdama savo pirmtako Mario Draghi paskelbtą „pinigų bus tiek, kiek reikės“ kiekybinio skatinimo politiką, šiandieninėje situacijoje eina, matyt, teisingiausiu keliu. Tačiau palaipsniui tai sukelia ilgalaikį neigiamą poveikį — ekonominę atskirtį tarp žmonių bei milžiniškos infliacijos šmėklą. Infliacijos, kuri suvalgys paskutinius vidutiniojo ir žemiausiojo sluoksnio žmonių vilties prakusti likučius.
Palaipsniui tai sukelia ilgalaikį neigiamą poveikį — ekonominę atskirtį tarp žmonių bei milžiniškos infliacijos šmėklą.
Tokių žmonių atsakymas ateis per rinkimus — latentinių ar etno-fašistų bei įvairaus plauko populistų, nesugebančių sujungti veiksnio su tariniu viename sakinyje, rinkimu.
Lietuvos atveju turime dar vieną tikrovės iškraipymo veiksnį — ES paramą. Sulauksime ne tik naujojo ES ilgalaikio biudžeto lėšų. Pradės plaukti ir Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonės milijardai. Didžioji dalis šių lėšų nuguls į kišenes tų, kurie apsukresni ir sukasi arčiau ES lėšų vamzdžio. Matant palūkanų normas bankuose nesunku prognozuoti, kur migruos šios lėšos — į nekilnojamąjį turtą arba į akcijų rinkas. O tai dar labiau pus infliacijos burbulą.
Lietuvos atveju turime dar vieną tikrovės iškraipymo veiksnį — ES paramą.
Infliacija yra ne pinigų kiekio, o lūkesčių kūdikis. Lūkesčiai dėl nekilnojamojo turto ir/ar akcijų kainų augimo jų kainas stumia aukštyn jau dabar. Vienintelis rimtas klausimas šiuo atveju, ar panašūs lūkesčiai persimes į kitas rinkas — pirmiausia į maisto kainas.
Kalbame apie eurozoną. JAV matome tą patį vaizdą, tiktai šiai šaliai įprastu gigantišku pavidalu.
Prieš kelerius metus, kai tuometis šalies lyderis Trumpas paskelbė apie vieno trilijono dolerių planuojamą šalies infrastruktūros atnaujinimo paketą, tai skambėjo kaip išskirtinai ambicingas projektas, kuris turėtų gerokai paskatinti ne tik JAV, tačiau ir viso pasaulio ekonomiką.
Dabartinis prezidentas Joe Bidenas tokiam pat infrastruktūros instrumentui jau siūlo dvigubą sumą — daugiau nei du trilijonus. O juk tai tik vienas iš daugelio finansinių instrumentų, metamų į ekonomiką. Negi po tokių sprendimų galima stebėtis, jog „Teslos“ akcijos per metus brangsta beveik 400 procentų?
Dalis amerikiečių, kaip ir eurozonos piliečių, iš šių sprendimų išloš. Tačiau didesnė dalis netgi viduriniojo sluoksnio, visų pirma dėl tikėtinos infliacijos, pralaimės. Jų sprendimus per rinkimus prognozuoti nesunku.
Galima amžinai žiūrėti į degančią liepsną, tekantį vandenį ir tai, kaip Vilniuje auga nekilnojamojo turto kainos. Tačiau besigerėdami nepamirškime, kad šis grožis turi savo kainą — infliaciją ir žmonių, kurie negali sau leisti visu tuo mėgautis, neviltį.
Matas Maldeikis yra Seimo TS–LKD frakcijos narys.
