Pati idėja ir jos pagrindimas, ypač šiuo metu, puikiai iliustruoja „gerovės valstybės“ keliems išrinktiesiems mąstymo šablonus.
Vertinant iš grynai ekonominės perspektyvos, valstybinio banko įkūrimas neatlaiko jokios kritikos.
Jeigu šis bankas norės išlikti rentabilus ir netaškyti valstybės pinigų pagal viršūnėlių pageidavimus, jis bus priverstas vadovautis tokiais pačiais ekonominiais kriterijais, kaip ir šiuo metu šalyje veikiantys bankai. O jeigu jis atliks tas pačias rizikos vertinimo funkcijas, kaip ir kiti jau veikiantys komerciniai bankai, jis taps tik dar vienu labai brangiu finansiniu instrumentu.
Kad ir kaip vertintum, ekonominių, naudos ir kaštų analize paremtų argumentų rasti neįmanoma. Ir būtent todėl jų reikia ieškoti politiniuose koridoriuose, kur veikia visai kiti logikos ir galios dėsniai.
Jeigu valstybinio banko idėja yra „gerovės valstybės“ tąsa, kai pinigus ketinama dalinti visiems „kam reikia“ be jokių aiškių ekonominių kriterijų, tai tenka konstatuoti, jog lenda krizės pagimdyti ir fantazijos stygiumi palaistyti paprastojo populizmo daigai.
Kad ir kaip vertintum, ekonominių, naudos ir kaštų analize paremtų argumentų rasti neįmanoma.
Kita vertus, panašus aiškinimas, tikėtina, būtų pernelyg paprastas: net intelektualinių skrupulų menkai kamuojamas politikas suvoktų, kad tai pernelyg brangi svaja. Siūlomos idėjos šaknų norisi ieškoti giliau.
Kita galima naujos idėjos ištakų versija sietina su dabartinio politinio elito, matyt, ne iki galo tikro dėl savo ateities, noru susikurti sau ir savo aplinkai labai gerai apmokamas darbo vietas.
Palikus Vyriausybės ar kitų rūmų kabinetus neprošal įsitaisyti ir naujo „banko“ valdyboje, kur įtaka ir galia matuojama ne vien pinigais, bet ir pagalba potencialiai „teisingiems“ projektams bei „tinkamiems“ klientams.
Vis dėlto labiausiai tikėtina, kad naujas kovos už valstybinio banko atsiradimą etapas slepia siekį užtikrinti, kad „gerovės valstybė“ saviems nesugriūtų tuomet, kai šaliai teks išgyventi ne vienerius labai sudėtingus metus.
Krizei pasibeldus į langus ir duris, jau artimiausiu metu privalėsime atsakyti sau į ypač sudėtingus politinius klausimus, iš kurių svarbiausias, kurioms visuomenės grupėms ir kieno sąskaita padėsime pirmiausia.
Nors dabartinė krizė visų pirma yra paklausos, kitaip sakant, menkstančio vartojimo ir senkančių vartojimo lūkesčių, krizė, jau girdime daug kalbų apie kenčiantį stambųjį verslą ir poreikį gelbėjimo operacijas pradėti būtent nuo paramos didiesiems. Ekonomikos teorija, kuri aiškiai sako, jog vartojimo krizė turi būti įveikiama parama eiliniams namų ūkiams bei smulkiam ir vidutiniams verslui, pamirštama, kai reikia gelbėti savus.
Ir todėl valstybinio banko idėja – tai stambiųjų neregistruotų lobistų, – Lietuvos verslo konfederacijos, Lietuvos pramonininkų konfederacijos, Investuotojų forumo ir panašiai – arkliukas, kuris šiuos lošėjus ant savo kupros dar kartą turėtų išnešti iš rizikos zonos. Už jų patogią evakuacijos kelionę mokės likusi šalis, kasdien pamaloninama kalbomis apie būtinybę saugoti darbo vietas, deja, kokios ir kieno darbo vietos komentarų nebus.
Chrestomatinė šios versijos iliustracija gali būti vienos iš šių institucijų atstovų, p. Rolando Valiūno susitikime su Prezidentu išdėstytas atviras pageidavimas, kad skolinama verslams būtų „už prieinamą kainą“. Suprask: ne rinkos kaina, kaip visiems, o specialia kaina saviems. Toks ir būtų visas šis valstybinis bankas. Savas valstybinis bankas už prieinamą kainą saviems visų kitų sąskaita.
Matas Maldeikis yra Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos Seime seniūno, Seimo opozicijos lyderio tarptautinių santykių ir krizių valdymo patarėjas.
