Kiti, matyt, turėjo svarbesnių reikalų. Iš 91 balsavusio už naujojo įstatymo priėmimą 14 susilaikė, 12 buvo prieš. Tame tarpe ir aš. Negalėjau balsuoti už šį įstatymą ne tik todėl, kad, mano įsitikinimu, nebuvo tinkamai atsižvelgta į dirbančiųjų interesus, bet ir todėl, kad tai bene vienintelis įstatymas, kurio svarstymo eigoje buvo atmesta didžioji dalis pagrindinio komiteto – Seimo Socialinių reikalų ir darbo – išvadų ir pasiūlymų.
Faktiškai Seimas išreiškė nepasitikėjimą komitetu ir jame dirbančiais specialistais. O juk komitetas į visą vadinamąjį Socialinį modelį gilinosi nuo pat metų pradžios ir kiekvieną mielą mėnesį nuosekliai ir atidžiai dirbo prie Darbo kodekso, rengdamas net neeilinius posėdžius.
Esu tikras, kad tiek komiteto nariai, tiek likusieji parlamentarai turėjo būti atidesni ir labiau įsigilinti į šį įstatymą, nes skubotai priimtas naujasis Darbo kodeksas yra, švelniai tariant, nevykęs. O skubėta kone vien todėl, kad galėtumėme pasigirti, jog šioje kadencijoje valdžia priėmė tokį svarbų ir reikalingą įstatymą. Tai esą, bus svarbiausias ir reikšmingiausias šio Seimo darbas.
Nesakau, kad Darbo kodekso nereikėjo atnaujinti ir koreguoti, tačiau šiandien, deja, pasigirti, kad padarėme labai gerą darbą – negalime. Viskas ką padarė Seimas – sujaukė darbuotojų ir darbdavių santykių balansą. Ir sujaukė jį taip, kad nukentėjo dirbantieji.
Skubotai priimtas naujasis Darbo kodeksas yra, švelniai tariant, nevykęs. O skubėta kone vien todėl, kad galėtumėme pasigirti, jog šioje kadencijoje valdžia priėmė tokį svarbų ir reikalingą įstatymą.
Šiandien, kai neatidėliodami privalome spręsti vis neslūgstančios emigracijos klausimą ir galvoti, kaip padaryti, kad mūsų žmonės liktų namuose, o išvykusieji galėtų sugrįžti, Seimas padarė taip, kad lagaminus gali ims pakuotis ir tie, kurie to daryti neketino.
Juk nutarta, kad dirbantieji darbo santykiuose nėra silpnesnioji pusė – iš kodekso išbraukta ir šiandien galiojanti nuostata, kad „kai abejojama dėl darbo santykius reglamentuojančių sutarčių sąlygų, jos aiškinamos darbuotojų naudai“.
Tokios nuostatos išbraukimas galbūt būtų galimas tik gilias demokratijos tradicijas turinčioje bei bendražmogiškas vertybes puoselėjančioje šalyje, kurioje darbdavys į darbuotoją žiūri kaip į lygiavertį partnerį, o ne kažką, kuris privalo uždirbti jam kuo didesnį pelną ir nekelti „bangų“. Man rodos, niekam nereikia įrodinėti, kokia situacija šiuo klausimu yra Lietuvoje.
Bet tai tik viena iš šviežiai priimto Darbo kodekso „naujovių“. Daugelį kitų netrukus savo kailiu patirs dirbantieji. Pagal Statistikos departamento informaciją, Lietuvoje yra 800 tūkstančių dirbančių privačiame sektoriuje ir 360 tūkstančių valstybiniame, bendra suma 1 milijonas 160 tūkstančių. Taigi, Darbo kodeksas palies praktiškai visus Lietuvos gyventojus, visas šeimas.
Negaliu nesistebėti Lietuvos žmonių kantrybe. Jiems jau teko patirti ne vieną valdžios sugalvotą išbandymą ar „eksperimentą“. Kai kurie po tokių eksperimentų nusprendė, kad čia dirbti ir gyventi nebeįmanoma ir emigravo, tačiau dar liko nemažai tokių, kurie toliau leidžia „išrinktiesiems“ tikrinti savo kantrybės ribas. Bet juk turbūt ne veltui sakoma, kad kantrybė ne geležinė...
Mečislovas Zasčiurinskas yra Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto narys, Seimo Darbo partijos frakcijos narys